Kodėl verta rūpintis šeimos archyvu
Kiekviena šeima turi savo unikalią istoriją – senelio pasakojimus apie karą, senelės receptų sąsiuvinį su įrašais iš 1950-ųjų, nuotraukas iš močiutės vestuvių ar senelio darbo pažymėjimą. Deja, per daug dažnai šie lobiai baigia dėžėse rūsyje, kur drėgmė ir laikas daro savo juodą darbą. O kartais tiesiog išmetami, kai niekas nebesuvokia jų vertės.
Istorinių dokumentų ir nuotraukų organizavimas nėra tik archyvistų ar muziejų reikalas. Tai kiekvieno iš mūsų atsakomybė prieš būsimas kartas. Kai pradedi tvarkyti šeimos archyvą, staiga supranti, kad tie blankūs popieriai ir išblukusios nuotraukos yra tiltas tarp kartų. Jos padeda atsakyti į klausimą „iš kur aš kilęs” ir suprasti, kokios aplinkybės formavo tavo šeimą.
Be to, gerai organizuotas archyvas tampa neįkainojamu šaltiniu kuriant šeimos medį, rašant atsiminimus ar tiesiog pasakojant vaikams apie jų protėvius. Kai visa informacija yra tvarkingai susisteminta ir lengvai prieinama, ji tampa gyva, o ne tik dulkėmis dengtais praeities likučiais.
Nuo ko pradėti: pirmieji žingsniai tvarkant archyvą
Pirmiausia nesistenkite viską padaryti iš karto. Šeimos archyvo tvarkymas – tai maratonas, o ne sprinto distancija. Pradėkite nuo to, ką turite po ranka. Galbūt tai močiutės spintelė su senomis nuotraukomis ar tėvo rašomojo stalo stalčius su dokumentais.
Surinkite viską į vieną vietą. Taip, visas tas dėžes iš rūsio, albumus iš palėpės, vokelius iš senelių komodos. Kai viską matysite kartu, galėsite įvertinti apimtį ir suplanuoti darbą. Nepamirškite pasitarti su šeimos nariais – dažnai pas kitus gimines saugomi svarbūs dalykai, apie kuriuos net nežinojote.
Pasiruoškite darbo vietą. Jums reikės švarios, sauso ir gerai apšviestos erdvės. Idealiai – didelio stalo, kur galėsite išdėlioti medžiagą. Pasiruoškite ir pagalbinius įrankius: minkštus šepetėlius dulkėms nuvalyti, medvilnines pirštines darbui su jautriomis nuotraukomis, pieštukus (ne rašiklį!) užrašams.
Svarbu nuo pat pradžių nuspręsti, kokia bus jūsų archyvo struktūra. Ar rūšiuosite chronologiškai? Pagal šeimos šakas? Pagal dokumentų tipus? Nėra vieno teisingo atsakymo – tai priklauso nuo jūsų archyvo specifikos ir to, kaip planuojate jį naudoti ateityje.
Kaip tinkamai rūšiuoti ir kategorizuoti medžiagą
Kai visa medžiaga surinkta, prasideda svarbiausias etapas – rūšiavimas. Pirmiausia atskirite dokumentus nuo nuotraukų, o paskui kiekvieną kategoriją skaidykite smulkiau.
Dokumentams galite taikyti tokią sistemą: gimimo, santuokos ir mirties liudijimai; darbiniai dokumentai; švietimo dokumentai; nuosavybės dokumentai; korespondencija; asmeniniai užrašai ir dienoraščiai; oficialūs raštai ir pažymėjimai. Kiekviena kategorija gali turėti subkategorijas pagal asmenis ar laikotarpius.
Nuotraukas patogiausia rūšiuoti pagal laikotarpius ir įvykius. Pavyzdžiui: „Senelių Onos ir Jono jaunystė 1930-1940”, „Mama vaikystėje 1950-1960”, „Vestuvės 1975”, „Šeimos šventės 1980-1990” ir panašiai. Jei nuotraukose yra užrašų ant nugarėlės, tai labai palengvina darbą, bet dažniausiai tenka pasikliauti šeimos narių atminimis.
Čia labai svarbu nedelsiant užrašyti viską, ką žinote apie kiekvieną dokumentą ar nuotrauką. Kas pavaizduota? Kur? Kada? Kokiomis aplinkybėmis? Naudokite pieštukus, rašydami ant nuotraukų nugarėlių, arba lipnius lapelius. Informacija, kuri šiandien atrodo akivaizdi, po dešimties metų gali būti visiškai užmiršta.
Neišmeskite nieko, kol neįsitikinsite, kad tai tikrai neturi vertės. Tas senas kvitas iš parduotuvės gali būti istorinis dokumentas, liudijantis apie kainas sovietmečiu. Tas nesuprantamas laiškas gali būti svarbus šeimos istorijos fragmentas.
Fizinis archyvavimas: kaip apsaugoti dokumentus nuo laiko
Dabar, kai medžiaga surūšiuota, reikia užtikrinti jos fizinį išsaugojimą. Popierius, nuotraukos ir kiti organiniai dalykai yra trapūs – juos gadina šviesa, drėgmė, temperatūros svyravimai, dulkės ir net mūsų rankų riebalai.
Dokumentams ir nuotraukoms naudokite tik archyvinės kokybės medžiagą. Tai reiškia nerūgštį popierių ir plastikus. Įprastas PVC plastikas išskiria chemikalus, kurie ilgainiui sunaikina nuotraukas. Ieškokite produktų su žyma „acid-free” ar „archival quality”. Taip, jie brangesni, bet jūsų archyvas skirtas ne vienai kartai.
Kiekvienas dokumentas ar nuotrauka turėtų būti atskirame įvalkale ar vokelyje. Tai apsaugo nuo mechaninių pažeidimų ir užkerta kelią cheminiams procesams, kai skirtingos medžiagos liečiasi tarpusavyje. Ant kiekvieno vokelio užrašykite pagrindinę informaciją – kas, kur, kada.
Saugojimo vieta turi būti tamsi, sausa ir su stabilia temperatūra. Idealiai – 18-20 laipsnių Celcijaus ir 30-40% santykinė drėgmė. Rūsiai ir palėpės dažniausiai netinka dėl drėgmės ir temperatūros svyravimų. Geriausia – spintos gyvenamose patalpose, toli nuo išorinių sienų, radiatorių ir langų.
Naudokite dėžes, kurios apsaugo nuo dulkių ir šviesos. Jos taip pat turi būti iš archyvinių medžiagų. Ant kiekvienos dėžės aiškiai užrašykite turinį. Dėžes sudėliokite taip, kad dažniausiai naudojama medžiaga būtų lengvai prieinama, o rečiau reikalinga – giliau.
Jei turite ypač vertingų ar pažeistų dokumentų, apsvarstykite galimybę juos restauruoti. Yra specialistų, kurie gali sutaisyti plyšius, pašalinti dėmes ir stabilizuoti trapų popierių. Tai kainuoja, bet kartais verta investicijos.
Skaitmeninimas – apsauga nuo laiko ir atsitiktinumų
Kad ir kaip gerai saugotumėte fizinius dokumentus, jie vis tiek yra pažeidžiami. Gaisras, potvynis ar tiesiog laikas gali viską sunaikinti. Todėl skaitmeninimas – ne prabanga, o būtinybė.
Šiuolaikiniai skeneriai ir fotoaparatai leidžia sukurti aukštos kokybės skaitmeninius dokumentų ir nuotraukų dublikatus. Nuotraukoms naudokite bent 600 DPI raišką, o svarbiems dokumentams – 1200 DPI. Skenuokite spalvotai, net jei originalas nespalvotas – tai išsaugo daugiau informacijos apie dokumento būklę ir medžiagą.
Jei turite daug medžiagos, galite pasinaudoti profesionaliomis skaitmeninimo paslaugomis. Kai kurios įmonės specializuojasi būtent istorinių dokumentų skaitmeninime ir gali pasiūlyti geresnę kokybę nei namų sąlygomis.
Skaitmeniniams failams taikykite tokią pat sistemingą organizaciją kaip ir fiziniams dokumentams. Sukurkite aiškią katalogų struktūrą. Pavyzdžiui: „Šeimos archyvas / Seneliai Jonai / Nuotraukos / 1930-1940”. Kiekvienam failui suteikite prasmingą pavadinimą, ne tik „IMG_001.jpg”, o kažką panašaus į „1935_Jonas_Petras_vestuves.jpg”.
Naudokite metaduomenis. Šiuolaikinės operacinės sistemos leidžia prie failų pridėti papildomą informaciją – datas, vietas, asmenis, aprašymus. Tai labai palengvina paiešką vėliau.
Svarbiausia – darykite atsargines kopijas! Viena kopija kompiuteryje neužtenka. Laikykite bent tris kopijas skirtingose vietose: kompiuteryje, išoriniame kietajame diske ir debesyje (Google Drive, Dropbox ar panašiose paslaugose). Taip jūsų archyvas išliks net jei viena iš saugojimo vietų suges.
Kaip dokumentuoti žodinę istoriją ir prisiminimu
Dokumentai ir nuotraukos – tai tik dalis šeimos istorijos. Ne mažiau svarbi yra žodinė tradicija – pasakojimai, prisiminimai, šeimos legendos. Deja, ši informacija dingsta kartu su vyresniosios kartos žmonėmis, jei laiku jos neužfiksuojame.
Kalbėkitės su vyresniais šeimos nariais ir įrašinėkite pokalbius. Šiandien tai paprasta – pakanka išmaniojo telefono su gera įrašymo programėle. Bet svarbu tai daryti sistemingai ir apgalvotai.
Pasiruoškite klausimų sąrašą iš anksto. Klauskite apie vaikystę, šeimą, mokyklą, darbą, svarbius istorijos įvykius, kuriuos žmogus patyrė. Klauskite apie kasdienį gyvenimą – ką valgė, kaip rengėsi, kaip šventė šventes. Būtent šie kasdienybės detalės dažnai būna įdomiausi vėliau.
Leiskite žmogui kalbėti laisvai, nepertraukdami. Jūsų užduotis – užduoti klausimą ir tada klausytis. Kartais geriausios istorijos išplaukia, kai žmogus nukrypsta nuo temos. Nekritikuokite ir neginčykite, net jei žinote, kad kai kurie faktai netikslūs – tai yra asmens atmintis ir patirtis, kuri savaime vertinga.
Jei įmanoma, filmuokite, ne tik įrašinėkite garsą. Veido išraiškos, gestai, emocijos – visa tai prideda daug konteksto. Be to, būsimoms kartoms bus neįkainojama galimybė ne tik išgirsti, bet ir pamatyti savo prosenelius.
Transkribuokite įrašus. Taip, tai daug darbo, bet užrašyti pokalbiai yra daug vertingesni ir lengviau naudojami. Galite pasinaudoti automatinio transkripcijos įrankiais, kurie dabar jau neblogai veikia lietuvių kalba, o paskui pataisyti rankomis.
Bendruomenės archyvai: kai istorija priklauso daugeliui
Jei organizuojate ne tik šeimos, bet ir bendruomenės archyvą – kaimo, mokyklos, organizacijos – iššūkiai yra panašūs, bet didesni mastu. Čia dar svarbesnė tampa sisteminga organizacija ir bendradarbiavimas.
Pirmiausia reikia suburti komandą. Vienas žmogus vargu ar įveiks tokį darbą. Ieškokite savanorių, kurie domisi vietine istorija, turi laiko ir noro prisidėti. Pasiskirstykite vaidmenimis – kas rinks medžiagą, kas skenuos, kas katalogizuos, kas bendraus su bendruomenės nariais.
Sukurkite aiškias taisykles, kaip priimama, tvarkoma ir saugoma medžiaga. Tai ypač svarbu, kai dirba keli žmonės – be vieningų standartų greitai atsiras chaosas. Užrašykite procedūras ir užtikrinkite, kad visi jas supranta ir laikosi.
Bendruomenės archyvui labai svarbu užtikrinti prieinamumą. Juk tikslas ne tik išsaugoti istoriją, bet ir pasidalinti ja su bendruomene. Apsvarstykite galimybę sukurti svetainę ar socialinių tinklų paskyrą, kur reguliariai skelbtumėte medžiagą iš archyvo. Tai ne tik padidina archyvo matomumą, bet ir skatina žmones dalintis savo medžiaga.
Organizuokite renginius – parodas, pristatymus, pokalbius su vyresniosios kartos žmonėmis. Tai puikus būdas įtraukti bendruomenę ir parodyti archyvo vertę. Be to, tokie renginiai dažnai atneša naujų eksponatų – žmonės prisimena, kad ir jie turi kažką įdomaus.
Ieškokite finansavimo galimybių. Bendruomenės archyvams kartais galima gauti paramą iš savivaldybės, kultūros ministerijos ar įvairių fondų. Pinigai reikalingi įrangai, medžiagoms, kartais ir specialistų konsultacijoms.
Technologijos ir įrankiai, kurie palengvina darbą
Šiuolaikinės technologijos gali labai palengvinti archyvo tvarkymą ir priežiūrą. Yra daugybė programų ir paslaugų, sukurtų būtent šiam tikslui.
Šeimos medžio programos kaip „MyHeritage”, „Ancestry” ar nemokama „Gramps” leidžia ne tik kurti genealoginį medį, bet ir prie kiekvieno asmens pridėti dokumentus, nuotraukas, pasakojimus. Tai puikus būdas susieti archyvinę medžiagą su konkrečiais žmonėmis.
Nuotraukų valdymo programos kaip „Adobe Lightroom”, „Google Photos” ar nemokama „digiKam” leidžia organizuoti tūkstančius nuotraukų, pridėti prie jų metaduomenis, žymas, veidų atpažinimą. Tai labai palengvina paiešką – galite rasti visas nuotraukas, kuriose yra konkretus žmogus ar vieta.
Dokumentų valdymo sistemos kaip „Evernote”, „OneNote” ar specializuota „Tropy” leidžia katalogizuoti dokumentus, pridėti aprašymus, kurti nuorodas tarp susijusių elementų. Kai kurios iš jų turi ir optinio simbolių atpažinimo (OCR) funkciją, kuri leidžia ieškoti teksto skenuotuose dokumentuose.
Jei archyvas didelis ir sudėtingas, galite apsvarstyti profesionalias archyvų valdymo sistemas kaip „ArchivesSpace” ar „AtoM”. Jos nemokamos ir atvirojo kodo, bet reikalauja techninių žinių diegimui ir priežiūrai.
Nepamiršite ir paprastų įrankių. „Google Sheets” ar „Microsoft Excel” puikiai tinka archyvo inventoriui kurti. Galite sukurti lentelę su stulpeliais: inventorinis numeris, aprašymas, data, vieta, būklė, fizinė vieta, skaitmeninės kopijos nuoroda. Tai paprasta, bet labai efektyvu.
Kai archyvas tampa gyvos istorijos dalimi
Pats geriausias archyvas yra tas, kuris naudojamas, o ne tik saugomas. Kai baigsite organizavimo darbą, nepamirškite, kad tai tik pradžia. Dabar turite galimybę paversti tą medžiagą gyva istorija.
Dalinkitės archyvo medžiaga su šeima ar bendruomene. Sukurkite šeimos fotoalbumą su komentarais. Parašykite šeimos istorijos knygą. Sukurkite skaidrių demonstraciją šeimos susibūrimui. Papasakokite vaikams ir vaikaičiams apie jų protėvius, naudodami archyve esančią medžiagą.
Archyvas gali tapti puikiu edukaciniu įrankiu. Mokyklose galima naudoti vietinės bendruomenės archyvą istorijos pamokose – tai daug įdomiau nei vadovėlyje skaityti apie abstrakčius įvykius. Vaikai gali tirti savo šeimos ar bendruomenės istoriją, mokytis tyrinėjimo įgūdžių, kritinio mąstymo.
Prisiminkite, kad archyvas niekada nėra baigtas. Jis nuolat auga ir keičiasi. Nauja medžiaga atsiranda, seni dokumentai atsiskleidžia naujomis prasmėmis, technologijos leidžia geriau išsaugoti ir pristatyti istoriją. Tai gyvas organizmas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros ir dėmesio.
Svarbiausia – perduokite šią misiją toliau. Įtraukite jaunesniąją kartą į archyvo tvarkymą ir priežiūrą. Paaiškinkite jiems, kodėl tai svarbu. Išmokykite juos tvarkyti ir saugoti dokumentus. Tik taip užtikrinsite, kad jūsų darbas nebus veltui, o šeimos ar bendruomenės istorija bus išsaugota ateities kartoms.
Kai žiūri į gerai organizuotą archyvą, matai ne tik dokumentus ir nuotraukas. Matai žmonių gyvenimus, jų svajones, kovas, pergales ir pralaimėjimus. Matai istoriją, kuri formuoja mus šiandien. Ir supranti, kad šis darbas – ne našta, o privilegija. Privilegija būti tiltu tarp praeities ir ateities, išsaugoti tai, kas brangiausia – atminimą apie tuos, kurie buvo prieš mus.