Miestas, kuris dar tik mokėsi būti miestu
1920-aisiais Šiauliai buvo savotiškas paradoksas – oficialiai miestas, bet iš tikrųjų dar tik bręstantis provincijos centras. Po Pirmojo pasaulinio karo čia liko vos apie 6–7 tūkstančius gyventojų. Karas buvo negailestingas: didelė dalis pastatų sudeginta, gatvės apleistos, infrastruktūra sugriauta. Miestas atrodė kaip žmogus po sunkios ligos – dar gyvas, bet silpnas.
Tačiau būtent tada prasidėjo tikras atgimimas. Lietuvai tapus nepriklausoma, Šiauliai pamažu ėmė augti ir keistis. Dešimtmečio pabaigoje gyventojų skaičius jau artėjo prie 20 tūkstančių. Tai nebuvo tik skaičiai – tai buvo žmonės, kurie grįžo, atvyko, apsigyveno ir pradėjo kurti kasdienį miesto gyvenimą.
Gatvės, kurios dar nebuvo gatvės
Vilniaus gatvė – pagrindinė miesto arterija – tarpukariu atrodė visai kitaip nei šiandien. Dalis šaligatvių buvo grįsti akmenimis, dalis – tiesiog žvyruoti ar net purvini po lietaus. Automobilių buvo vienetai, tad gatvę dalijosi arkliais kinkyti vežimai, dviratininkai ir pėstieji. Triukšmas buvo kitoks – ne variklių, o kanopų ir žmonių balsų.
Turgaus aikštė buvo tikras miesto širdies plakimas. Kiekvieną savaitę čia suvažiuodavo valstiečiai iš aplinkinių kaimų – atvežę daržovių, grūdų, gyvulių. Tai nebuvo romantiškas reginys: purvas, kvapai, triukšmas, derybos. Bet būtent čia sukosi pinigai ir čia susitikdavo miestas su kaimo Lietuva.
Kas gyveno tuose namuose
Šiaulių gyventojų sudėtis tarpukariu buvo įdomi. Žydų bendruomenė sudarė apie trečdalį miesto gyventojų ir vaidino svarbų vaidmenį prekyboje bei amatų gyvenime. Didžioji dalis parduotuvių Vilniaus gatvėje priklausė žydų šeimoms. Šalia jų gyveno lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai – miestas buvo tikras kultūrų mišinys, nors ne visada harmoningas.
Paprastas darbininkas gyveno ankštai. Dažnai viename kambaryje tilpdavo visa šeima – tėvai, vaikai, kartais ir seneliai. Centrinis šildymas buvo prabanga, kurią galėjo sau leisti nedaugelis. Vandentiekis mieste dar tik plėtėsi, tad nemažai šeimų vandenį sėmė iš šulinių arba pirko iš vandens pardavėjų, važinėjusių su statinėmis.
Kasdienybė be komforto, bet su charakteriu
Rytai prasidėdavo anksti. Kepyklos atidarydavo duris dar prieš aušrą, o turgus įsisiūbuodavo su pirmosiomis dienos šviesomis. Kavos kultūros tokios, kokią žinome dabar, nebuvo – žmonės gerdavo arbatą arba cikoriją, tikra kava buvo brangi.
Laisvalaikis buvo paprastas. Kinas atsirado Šiauliuose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tad tarpukariu jau buvo įprastas pramogos būdas. Teatras, viešieji sodai, šokių vakarai – visa tai egzistavo, bet buvo prieinami ne visiems vienodai. Darbininko šeima į kiną eidavo retai, nes bilietas kainavo.
Šiaulių gimnazija buvo savotiškas miesto pasididžiavimas. Išsilavinimas tarpukariu tapo svarbia vertybe – lietuviška mokykla, lietuviška kalba, lietuviška tapatybė. Tėvai, kurie patys mokėsi rusiškai ar lenkiškai, siuntė vaikus mokytis lietuviškai. Tai buvo ne tik švietimas, bet ir politinis gestas.
Miestas, kuris išliko tik nuotraukose ir atmintyje
Tas Šiaulių pasaulis – su žydų parduotuvėlėmis, arkliais prie turgaus, ankštais darbininkų butais ir pirmaisiais automobiliais – dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Žydų bendruomenė buvo sunaikinta, dalis pastatų sugriauta, žmonės išblaškyti. Tai, kas atrodė kaip gyvas, besikeičiantis miestas, per kelerius metus tapo istorija.
Likusios nuotraukos, memuarai ir archyviniai dokumentai leidžia tik iš dalies rekonstruoti tą kasdienybę. Ir kuo daugiau į ją žiūri, tuo labiau supranti – tai nebuvo nei idilė, nei skurdas, o tiesiog gyvenimas su visomis jo detalėmis, kurios tuo metu neatrodė įdomios, o šiandien yra neįkainojamos.