Kodėl senas fotoaparatas verta daugiau nei atrodo
Senų fotoaparatų restauravimas Lietuvoje – tai niša, kuri pastaruoju metu pastebimai auga. Ir tai nėra atsitiktinumas. Analoginės fotografijos atgimimas visame pasaulyje paskatino žmones žvelgti į savo senelių spintas, palėpes ir sandėliukus visai kitaip. Ten guli aparatai, kurie prieš kelis dešimtmečius kainavo solidžią mėnesio algą, o dabar – dulkėti, su sutrūkusiu odinės apvalkalu ir galbūt nebeveikiančiu užraktu.
Tačiau čia slypi esminis dalykas, kurį supranta tik tie, kas bent kartą laikė rankose gerai sureguliuotą Zenit ar FED: šie aparatai buvo gaminami mechaniškai, be elektronikos, kuri sensta ir miršta. Tai reiškia, kad tinkamomis rankomis beveik kiekvienas iš jų gali būti atgaivintas. Vilniuje veikia keletas meistrų, kurie tai daro – kai kurie iš jų dirba jau trečią dešimtmetį, kiti – jaunesni entuziastai, kurie šį amatą išmoko iš interneto forumų, senų techninių vadovėlių ir begalės sugadintų aparatų.
Šiame straipsnyje – ne tik teorija, bet ir praktika: ką galite padaryti patys, kada reikia kreiptis į specialistą, ir kaip atskirti gerą meistrą nuo to, kuris tiesiog paims pinigus ir grąžins aparatą tokį patį.
Pirmoji diagnostika: ką galite padaryti namuose
Prieš nešant aparatą pas meistrą arba prieš imantis jo patiems, reikia suprasti, su kuo iš tikrųjų susiduriate. Daugelis žmonių daro klaidą – jie mato, kad aparatas „neveikia”, ir iškart galvoja apie brangų remontą. Realybė dažnai yra paprastesnė.
Pirmas žingsnis – vizualinė apžiūra. Atidžiai apžiūrėkite aparatą iš visų pusių. Ieškokite akivaizdžių mechaninių pažeidimų: įlenkimų, sutrūkusių dalių, korozijos pėdsakų. Ypač atkreipkite dėmesį į baterijų skyrelį – tai viena dažniausių problemų vietų. Nutekėjusios baterijos palieka baltas ar žalsvai rudas dėmes, o korozija gali sunaikinti kontaktus taip, kad aparatas tiesiog nebeturės elektros maitinimo.
Antras žingsnis – mechaninis patikrinimas. Paimkite aparatą be juostos ir pabandykite suveikti užraktą. Ar jis suveikia? Ar girdite tipišką klik garsą? Ar veidrodis (jei tai SLR tipo aparatas) pakyla ir grįžta atgal? Jei užraktas suveikia, tai jau labai geras ženklas. Jei ne – problema gali būti nuo paprastos sugedusios spyruoklės iki visiškai sutrikusio laikrodinio mechanizmo.
Trečias žingsnis – objektyvo apžiūra. Atsukite objektyvą ir pažiūrėkite pro jį į šviesą. Ar matote grybus? Tai tie pilkšvi, voratinklio formos dariniai stikle. Ar matote dulkes? Nedidelės dulkės neturi didelės įtakos nuotraukų kokybei, tačiau grybai – tai rimta problema, kuri gali plisti ir sunaikinti optinį dengimą. Ar lęšiai skaidrūs, ar gelsvi? Gelsvumas dažnai reiškia, kad stiklas buvo veikiamas radiacijos (tai būdinga kai kuriems sovietiniams aparatams su torio oksido priedais stikle) arba tiesiog sensta.
Ketvirtas žingsnis – diafragmos patikrinimas. Atsukę objektyvą, atidarykite ir uždarykite diafragmą rankiniu būdu. Lamelės turėtų judėti sklandžiai ir greitai. Jei jos juda lėtai, nevienalyčiai arba palieka aliejaus pėdsakus – objektyvas reikalauja valymo. Tai viena dažniausių problemų, su kuriomis susiduria seni aparatai.
Vilniaus meistrai: kur ieškoti ir ko tikėtis
Vilniuje fotoaparatų remonto specialistų nėra daug – tai reikia pripažinti atvirai. Tai labai siaura niša, ir tikrų profesionalų, kurie išmano analoginę mechaniką, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau jie egzistuoja, ir žinant, kur ieškoti, juos galima rasti.
Pirmiausia – senų fotografijos reikmenų parduotuvės ir komisiniai. Vilniuje veikia keletas tokių vietų, kurios ne tik parduoda senus aparatus, bet ir turi ryšių su meistrais arba patys atlieka paprastesnius remonto darbus. Tokios vietos dažnai yra geriausias pradinis taškas – pardavėjai žino, kas dirba kokybiškai, ir gali nukreipti pas tinkamą žmogų.
Antra galimybė – fotografijos klubai ir bendruomenės. Vilniuje veikia analoginės fotografijos entuziastų grupės socialiniuose tinkluose, kur nariai aktyviai dalijasi informacija apie meistrų paslaugas. Čia galite rasti ne tik rekomendacijas, bet ir realius žmonių atsiliepimus – kas padarė gerai, kas sugadino, kiek kainavo.
Trečia galimybė – specializuotos dirbtuvės, kurios užsiima ne tik fotoaparatais, bet ir kitais preciziniais mechanizmais: laikrodžiais, optiniais prietaisais. Tokios dirbtuvės turi reikiamus įrankius ir patirtį dirbti su smulkia mechanika, nors ne visada turi specifinių žinių apie konkrečius fotoaparatų modelius.
Kaip atskirti gerą meistrą? Tai svarbus klausimas, nes blogai atliktas remontas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Keli požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Geras meistras klausia apie aparato istoriją ir problemos simptomus, o ne iškart sako kainą
- Jis gali paaiškinti, ką ketina daryti ir kodėl
- Jis nevengia pripažinti, kad tam tikrų dalių gali nebūti arba kad tam tikras remontas neapsimoka ekonomiškai
- Jis suteikia bent trumpą garantiją savo darbui
- Jis gali parodyti anksčiau atliktų darbų pavyzdžius arba pateikti rekomendacijas
Beje, vienas praktinis patarimas: prieš atiduodami aparatą remontui, nufotografuokite jį iš visų pusių. Taip turėsite dokumentaciją apie aparato būklę prieš remontą, ir jei kas nors bus sugadinta remonto metu – turėsite įrodymų.
Užrakto problema: kai laikas sustoja
Užraktas – tai fotoaparato širdis. Ir kaip tikra širdis, jis gali sustoti dėl įvairių priežasčių. Suprasti, kas nutiko su užraktu, yra vienas svarbiausių diagnostikos žingsnių.
Dažniausia problema – sulipę arba sulėtėję laiko mechanizmai. Seni aparatai naudoja mechaninį laikrodžio tipo mechanizmą, kad kontroliuotų užrakto atsidarymo laiką. Šis mechanizmas reikalauja tepimo, ir per dešimtmečius senas tepalas sustingsta, sukietėja ir pradeda trukdyti judesiui. Rezultatas – aparatas arba visai neveikia, arba visos laiko ekspozicijos yra vienodos, nepriklausomai nuo to, ką nustatote.
Kaip tai patikrinti? Nustatykite skirtingas ekspozicijų trukmes – 1/1000, 1/500, 1/250, 1/60, 1/15 – ir klausykitės. Ar girdite skirtumą? Greitos ekspozicijos turėtų skambėti kaip greitas klik, lėtos – kaip ilgesnis klik-klik. Jei viskas skamba vienodai, užrakto mechanizmas reikalauja valymo ir tepimo.
Kita dažna problema – užrakto lameles. Tai plonos metalinės plokštelės, kurios atidaro ir uždaro šviesos kelią iki juostos. Jos gali sulipti dėl aliejaus, kuris laikui bėgant migruoja iš mechanizmo į lamelių zoną. Sulipusios lamelės – tai rimta problema, kuri gali visiškai sugadinti ekspoziciją arba net įbrėžti juostą.
Šios problemos sprendimas namuose yra rizikingas. Užrakto mechanizmas yra vienas sudėtingiausių fotoaparato komponentų, ir netinkamas valymas gali padaryti daugiau žalos. Tačiau jei norite pabandyti patys, čia keletas principų:
Niekada nenaudokite WD-40 ar panašių universalių purškiamų tepalų. Jie gali laikinai pagerinti situaciją, bet ilgainiui sukels dar daugiau problemų. Naudokite specialius laikrodžių mechanizmams skirtus tirpiklius (pvz., naftos eterį arba izopropilo alkoholį) valymui ir specialius laikrodžių tepalus tepimui. Šiuos produktus galima rasti specializuotose laikrodžių remonto reikmenų parduotuvėse.
Objektyvo restauravimas: tarp meno ir chemijos
Objektyvo restauravimas yra atskira disciplina, kuri reikalauja ir techninių žinių, ir tam tikro jautrumo. Optinis stiklas yra kaprizingas – jį lengva subraižyti, sunku išvalyti, ir kai kurios problemos yra tiesiog negrįžtamos.
Grybai – tai bene rimčiausia problema, su kuria galite susidurti. Jie auga tarp lęšių, minta optinio dengimo sluoksniais ir palieka negrįžtamus pėdsakus. Ankstyvoje stadijoje grybai atrodo kaip plonos voratinklio gijos; vėlesnėje – kaip pilkšvi debesėliai. Jei grybai dar nepažeidė stiklo paviršiaus, juos galima pašalinti. Jei jau įsirausė į dengimą – pažeistą vietą galima tik sumažinti, bet ne visiškai pašalinti.
Grybų šalinimas namuose yra įmanomas, bet reikalauja atsargumo. Objektyvą reikia išardyti (kiekvienas modelis turi savo išardymo seką, kurią galima rasti specializuotuose forumuose kaip photo.net arba rangefinderforum.com), lęšius išimti ir valyti specialiu tirpalu. Dažnai naudojamas 3% vandenilio peroksido tirpalas arba specialūs optiniai valymo skysčiai. Svarbu: niekada nespauskite stiklo, nenaudokite abrazyvių medžiagų ir visada valykite spiraliniu judesiu nuo centro į kraštus.
Diafragmos lamelių valymas – kita dažna procedūra. Aliejus ant lamelių ne tik lėtina jų judėjimą, bet ir gali patekti ant lęšių. Lamelės valomi izopropilo alkoholiu arba naftos eteriu. Po valymo jos turi judėti sklandžiai ir greitai, nepalikdamos jokių pėdsakų.
Praktinis patarimas: prieš imantis objektyvo išardymo, suraskite jo techninį schemą arba vaizdo instrukciją. Kiekvienas objektyvas turi savo specifines savybes – kai kuriuose sriegiai sukasi nestandartine kryptimi, kai kuriuose yra slėptų varžtų po apvalkalu. Išardymas be schemos gali baigtis tuo, kad turėsite daugiau dalių nei žinote, kur dėti.
Juostos transportavimo mechanizmas ir kitos mechaninės problemos
Juostos transportavimo mechanizmas – tai sistema, kuri po kiekvieno kadro pastumia juostą į kitą poziciją. Kai jis sugenda, aparatas arba eksponuoja tą patį kadrą du kartus, arba „praryja” juostą per greitai, arba visai nebesuka.
Dažniausia problema čia – sutrūkusios arba išsilpnusios spyruoklės. Mechaniniai aparatai naudoja spyruokles beveik visur, ir po dešimtmečių jos gali prarasti įtempimą. Spyruoklių keitimas reikalauja specifinių įrankių ir žinių, tačiau kai kurios iš jų yra prieinamos ir palyginti nesudėtingos keisti.
Kita problema – sutrūkęs arba išsitempęs juostos transportavimo diržas. Kai kuriuose aparatuose (ypač senesnės konstrukcijos) naudojami guminiai diržai, kurie laikui bėgant sukietėja ir trūksta. Šių diržų pakaitalus galima užsisakyti iš specializuotų tiekėjų internete – tokių kaip Aki-Asahi Japonijoje arba Jon Goodman JAV, kurie gamina pakaitalus daugeliui klasikinių modelių.
Šviesos izoliacija – tai problema, apie kurią dažnai pamirštama. Aparato viduje yra specialios šviesos izoliavimo juostelės (dažniausiai iš pluošto arba putos), kurios neleidžia šviesai patekti į aparatą pro jungtis ir dangtelius. Laikui bėgant šios juostelės supūva, suyra ir nustoja atlikti savo funkciją. Rezultatas – nuotraukose atsiranda šviesos nutekėjimo pėdsakai: rausvos arba baltos juostos, ypač pastebimos prie kadro kraštų.
Šviesos izoliacijos keitimas – tai viena iš tų procedūrų, kurią galima atlikti namuose su minimaliomis žiniomis. Reikia pašalinti seną medžiagą (dažnai ji tiesiog byrės), išvalyti paviršių ir priklijuoti naują. Naują medžiagą galima nusipirkti specializuotuose fotografijos parduotuvėse arba užsisakyti internetu – ieškokite „foam light seal replacement kit” konkrečiam aparato modeliui.
Ekonominė logika: kada verta restauruoti, o kada – ne
Tai klausimas, kurio daugelis vengia, bet kuris yra labai svarbus. Ne kiekvienas senas aparatas verta restauruoti. Ir tai nėra sentimentali, o grynai praktinė išvada.
Pirmiausia – aparato rinkos vertė. Jei aparato rinkos vertė yra 20-30 eurų, o restauravimas kainuos 80-100 eurų – ekonomiškai tai neapsimoka. Nebent aparatas turi sentimentinę vertę arba jūs ketinate jį naudoti ilgą laiką. Prieš atiduodami aparatą remontui, patikrinkite jo kainą eBay „sold listings” skiltyje – tai parodys realią rinkos kainą, o ne pardavėjų pageidaujamą kainą.
Antra – aparato potencialas. Kai kurie aparatai yra tiesiog geresnės konstrukcijos ir geresnių medžiagų nei kiti. Japonų gamybos aparatai – Nikon F, Canon F-1, Olympus OM-1, Pentax K1000 – yra žinomi dėl savo ilgaamžiškumo ir restauravimo potencialo. Sovietiniai aparatai – Zenit, FED, Zorki – yra pigesni, bet jų kokybė labiau svyruoja. Tai nereiškia, kad sovietiniai aparatai neverta restauruoti – tik reiškia, kad reikia vertinti kiekvieną atvejį atskirai.
Trečia – dalių prieinamumas. Kai kuriems aparatams dalių tiesiog nebėra. Jei sugenda unikali dalis, kurios negalima rasti nei pas kolekcinininkus, nei internete, remontas gali tapti neįmanomas arba labai brangus. Prieš pradėdami restauravimą, pasitarkite su meistru apie dalių situaciją.
Ketvirta – jūsų tikslai. Jei norite aparatą tiesiog parodyti lentynoje – restauravimas gali apsiriboti kosmetiniais darbais. Jei norite fotografuoti – reikia pilno funkcinio remonto. Jei norite parduoti – apskaičiuokite, ar restauravimo kaina padidins pardavimo kainą proporcingai.
Praktinė rekomendacija: prieš investuojant į restauravimą, atlikite šį paprastą skaičiavimą. Paimkite aparato rinkos vertę po restauravimo (žiūrėkite eBay analogiškus aparatus „excellent” būklėje), atimkite restauravimo kainą ir atimkite aparato dabartinę vertę. Jei rezultatas teigiamas – restauravimas finansiškai apsimoka. Jei neigiamas – sprendimas priklauso nuo sentimentinės vertės ir jūsų asmeninio noro turėti būtent šį aparatą.
Kai aparatas vėl gyvas: pirmieji žingsniai su restauruotu fotoaparatu
Tarkime, restauravimas atliktas – aparatas veikia, objektyvas švarus, užraktas tikslus. Ką daryti toliau? Čia daugelis žmonių daro klaidą – iškart deda brangią juostą ir eina fotografuoti. Tai rizikinga.
Pirmas žingsnis – testavimas su pigiausia juosta. Nupirkite Kodak ColorPlus 200 arba bet kurią kitą pigią spalvotą juostą ir nufotografuokite visą ritinį kontroliuojamomis sąlygomis: skirtingomis ekspozicijomis, skirtingomis diafragmomis, skirtingais atstumais. Tai leis patikrinti, ar aparatas veikia teisingai, prieš naudojant brangesnę juostą.
Antras žingsnis – ekspozicijos tikslingumo patikrinimas. Kai gausite išryškintas nuotraukas, atidžiai jas išanalizuokite. Ar ekspozicija teisinga? Ar visos nuotraukos vienodai apšviestos, ar kai kurios per šviesios, kitos per tamsios? Sistemingas nukrypimas gali reikšti, kad aparato šviesos matuoklis (jei toks yra) arba užrakto laikai nėra tikslūs.
Trečias žingsnis – kadravimo tikslingumo patikrinimas. Ar nuotraukų kompozicija atitinka tai, ką matėte vaizdo ieškiklyje? Ar nėra šviesos nutekėjimo pėdsakų? Ar vaizdas aštrus visame kadre?
Ketvirtas žingsnis – reguliarus priežiūra. Restauruotas aparatas reikalauja priežiūros. Laikykite jį sausoje, vėsioje vietoje, apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių. Periodiškai (bent kartą per metus) paleiskite kelis kadrus be juostos – tai padeda mechanizmams išlikti „išteptais”. Jei aparatas ilgai nenaudojamas, išimkite baterijas.
Penktas žingsnis – dokumentacija. Užrašykite, kas buvo padaryta restauravimo metu, kas pakeista, kokios problemos liko neišspręstos. Ši informacija bus labai naudinga, jei ateityje reikės papildomo remonto.
Analoginė fotografija kaip praktika, o ne nostalgija
Grįžkime prie esminio klausimo: kodėl visa tai verta? Nes restauruoti seną fotoaparatą nėra vien techninis projektas – tai sprendimas, kaip fotografuosite ir ką fotografavimas jums reikš.
Analoginė fotografija verčia lėtinti. Kai turite 36 kadrus ritinyje ir žinote, kad kiekvienas kainuoja pinigus (juosta, ryškinimas, skaitmeninimas), kiekvienas kadras tampa apgalvotas. Tai ne trūkumas – tai privalumas, kuris keičia požiūrį į fotografiją apskritai. Daugelis fotografų, perėję prie analoginės fotografijos, pastebėjo, kad jų skaitmeninė fotografija taip pat pagerėjo – jie pradėjo mąstyti prieš spausdami mygtuką.
Taip pat svarbu suprasti, kad seno aparato restauravimas yra investicija į objektą, kuris nepasensta. Nikon F3, pagamintas 1980-aisiais, šiandien fotografuoja lygiai taip pat gerai kaip tada. Jis nereikalauja programinės įrangos atnaujinimų, jo baterijos nemiršta po dvejų metų, jo kamera nepraranda vertės dėl to, kad išėjo naujas modelis. Tai tam tikra prasme radikaliai kitoks požiūris į technologiją – ne kaip į kažką, kas nuolat keičiasi ir pasensta, o kaip į įrankį, kuris tarnauja tol, kol prižiūrimas.
Vilniaus meistrai, kurie restauruoja šiuos aparatus, saugo ne tik mechaninius prietaisus – jie saugo tam tikrą požiūrį į fotografiją ir į daiktus apskritai. Tą požiūrį, kad gerai pagamintas daiktas verta taisyti, o ne išmesti. Kad patirtis, kurią suteikia rankose laikomas mechaninis aparatas, yra kitokia – ir daugeliui žmonių – vertingesnė nei bet kuris skaitmeninis ekvivalentas. Ir galbūt tai yra svarbiausia priežastis, kodėl verta imtis šio projekto – ne vien dėl nuotraukų, bet dėl to, ką šis procesas išmoko apie kantrybę, dėmesį ir pagarbą gerai padarytam darbui.