Kodėl miesto atmintis slypi popieriaus lapuose ir žmonių pasakojimuose
Vaikštau Šiaulių senamiesčio gatvėmis ir galvoju – kiek istorijų čia nutiko, kiek likimų susipynė, kiek kasdienybės detalių amžinai dingo kartu su žmonėmis, kurie jų neužrašė. Kiekvienas miestas yra gyvas organizmas su savo atmintimi, tačiau ta atmintis trapesnė už rudens lapą. Dokumentai dyla, nuotraukos blanksta, liudytojai išeina, o kartu su jais – ir nepakeičiama informacija apie tai, kaip iš tiesų gyveno mūsų mieste prieš dešimt, trisdešimt ar šimtą metų.
Šiauliai turi ypatingą istoriją – miestas, kuris buvo sudegintas, atstatytas, vėl nusiaubtas, vėl atgimęs. Čia vyko industrializacija, sovietizacija, nepriklausomybės atgavimas. Kiekvienas šių laikotarpių paliko savo pėdsakus, bet ne visi jie tinkamai užfiksuoti ar išsaugoti. Dabar, kai dar gyvi liudytojai gali papasakoti apie pokario metų Šiaulius, apie pramonės klestėjimą septintajame dešimtmetyje, apie Atgimimo mitingus, turime unikalią galimybę surinkti ir išsaugoti šią informaciją. Vėliau bus per vėlu.
Nuo ko pradėti: pirmieji žingsniai dokumentų rinkimo kelyje
Kai nusprendžiate imtis istorinių dokumentų rinkimo, pirmiausia reikia suprasti, kad tai ne vienkartiniu projektas, o ilgalaikis įsipareigojimas. Negalite tiesiog prieiti prie senelio spintos, ištraukti visų senų popierių ir manyti, kad darbas atliktas. Čia reikalingas sistemiškumas ir strategija.
Pradėkite nuo savo šeimos archyvo. Taip, būtent nuo savo. Daugelis žmonių svajoja rinkti miesto istoriją, bet neturi supakuoti net savo močiutės paliktų laiškų. Peržiūrėkite, kas yra jūsų namuose – seni dokumentai, nuotraukos, atvirukai, darbo knygelės, pažymėjimai, net sąskaitos ar bilietai gali būti vertingi istoriniai šaltiniai. Viena mano pažįstama Šiauliuose rado senelių bute 1958 metų tramvajaus bilietą – atrodytų, smulkmena, bet tai autentiškas kasdienio gyvenimo liudijimas.
Kai susidorosite su savo archyvu, galite plėstis toliau. Kalbėkite su giminaičiais, kaimynais, buvusiais kolegomis. Dažnai žmonės turi vertingų dokumentų, bet nesupranta jų reikšmės arba tiesiog nežino, ką su jais daryti. Pasiūlykite pagalbą – nuskenuosite, sutvarkysime, aprašysime. Daugelis žmonių mielai sutiks, kai supras, kad jų šeimos istorija taps dalimi didesnio miesto paveldo.
Kokius dokumentus verta rinkti ir kodėl
Čia prasideda įdomiausia dalis. Istoriniai dokumentai – tai ne tik oficialūs aktai ar valdžios potvarkiai. Tai visa tai, kas liudija apie gyvenimą mieste tam tikru laikotarpiu. Aš suskirstyčiau juos į kelias kategorijas, nors, žinoma, šie ribos yra sąlyginės.
Oficialieji dokumentai – tai gimimo, santuokos, mirties liudijimai, pasai, darbo knygelės, diplomas, pažymėjimai. Šie dokumentai yra vertingi, nes jie fiksuoja konkrečius faktus ir datas. Pavyzdžiui, senasis sovietinis pasas gali parodyti, kada ir kur žmogus gyveno, kur dirbo, kokias turėjo registracijas. Darbo knygelė atskleidžia ne tik karjeros kelią, bet ir tai, kokios įmonės veikė Šiauliuose tam tikru laikotarpiu.
Asmeninė korespondencija – laiškai, atvirukai, telegramos. Tai neįkainojami šaltiniai, nes jie perteikia ne tik faktus, bet ir emocijas, nuotaikas, kasdienius rūpesčius. Skaitant 1970-ųjų laiškus iš Šiaulių į kaimą, galima sužinoti apie maisto prekių trūkumą, apie naujas statybas, apie tai, kaip žmonės gyveno iš tiesų, o ne kaip rašė oficiali propaganda.
Vizualinė medžiaga – nuotraukos, atvirukai, plakatai, brošiūros. Nuotraukos yra ypač vertingos, nes jos parodo, kaip atrodė miesto gatvės, pastatai, žmonės. Deja, dauguma senų nuotraukų neturi jokių užrašų – nei datos, nei vietos, nei užfiksuotų žmonių vardų. Todėl rinkdami nuotraukas, visada stenkitės išsiaiškinti kuo daugiau informacijos iš jų savininkų ar jų giminaičių.
Kasdienio gyvenimo artefaktai – bilietai, kvitai, reklaminiai lankstinukai, meniu, programos, skelbimų iškarpos iš laikraščių. Tai gali atrodyti kaip šiukšlės, bet būtent šie daiktai parodo, kaip žmonės gyveno, ką pirko, kur eidavo, kiek kas kainavo. Pavyzdžiui, 1985 metų kino teatro programa gali parodyti, kokius filmus rodė Šiauliuose, kiek kainavo bilietas, kokia buvo reklama.
Garso ir vaizdo įrašai – jei turite senų kasetių, juostų ar net vinilinių plokštelių su Šiaulių radijo laidomis, koncertų įrašais ar šeimyniniais įrašais, tai tikras lobis. Žinoma, šiuos įrašus reikia skubiai skaitmeninti, nes fiziniai laikmenos greitai genda.
Kaip kalbėtis su žmonėmis ir fiksuoti jų liudijimus
Dokumentai dokumentais, bet gyva žmogaus atmintis – tai kažkas visai kita. Žmonės gali papasakoti tai, ko joks dokumentas neužfiksavo: kaip kvepėjo Šiaulių turgus šeštajame dešimtmetyje, kaip skambėjo tramvajaus ratai ant bėgių, kokia atmosfera buvo pirmajame roko koncerte, kaip žmonės išgyveno ekonominę krizę devintajame dešimtmetyje.
Tačiau kalbėtis su žmonėmis apie praeitį reikia mokėti. Tai ne tardymas ir ne formalus interviu. Tai pokalbis, kuriame žmogus jaučiasi saugiai ir nori dalintis savo prisiminimais. Štai keletas praktinių patarimų, kuriuos išmokau per savo patirtį.
Visų pirma, pasiruoškite iš anksto. Sužinokite bent minimalią informaciją apie žmogų ir laikotarpį, apie kurį jis galėtų pasakoti. Jei eisite pas buvusį „Verpsto” darbininką, bent pasidomėkite, kas tai buvo už įmonę, kada ji veikė, kuo garsėjo. Tai parodys, kad jums tikrai rūpi, o ne tik atėjote „pažymėti langelį”.
Pradėkite nuo lengvų, bendrų klausimų. „Kaip jūs atsidūrėte Šiauliuose?” arba „Kokia buvo jūsų pirmoji darbo diena?” Leiskite žmogui įsitraukti į pasakojimą. Nebūtinai laikykitės griežtos klausimų sekos – kartais geriausios istorijos išplaukia šoniniais takais.
Klausykite aktyviai ir užduokite patikslinančius klausimus. Jei žmogus sako „tada buvo sunku”, paklauskite „o kaip konkrečiai tas sunkumas pasireikšdavo?” Jei mini kokią vietą mieste, paklauskite „o kaip ji tada atrodė?” Detalės – štai kas daro pasakojimą gyvą ir vertingą.
Būtinai įrašinėkite pokalbius. Taip, užrašai yra naudingi, bet garsas ar vaizdas užfiksuoja daug daugiau – intonacijas, emocijas, pauzas. Žinoma, visada prašykite leidimo įrašyti. Dauguma žmonių sutinka, kai paaiškinate, kad tai skirta istorijos išsaugojimui.
Nekritikuokite ir neginčykite. Net jei žmogus kažką painioja ar prisimena kitaip, nei rašoma istorijos vadovėliuose, tiesiog užfiksuokite jo versiją. Subjektyvi atmintis taip pat yra vertinga – ji parodo, kaip žmonės išgyveno ir interpretavo įvykius.
Kaip teisingai skaitmeninti ir saugoti fizinius dokumentus
Turite krūvą senų dokumentų ir nuotraukų – puiku. Bet dabar prasideda techninis darbas, kuris ne mažiau svarbus už patį rinkimą. Fiziniai dokumentai genda – popierius geltsta ir byra, rašalas blanksta, nuotraukos nubluksta. Todėl skaitmeninimas yra būtinas.
Nusipirkite gerą skanerį arba naudokite profesionalias skaitmeninimo paslaugas. Taip, telefonas gali nufotografuoti dokumentą, bet kokybė bus nepakankamai gera ilgalaikiam saugojimui. Dokumentus skenuokite ne mažesne nei 300 DPI raiška, nuotraukas – 600 DPI ar daugiau. Tai užtikrins, kad net smulkios detalės bus matomos.
Failų formatai taip pat svarbūs. JPEG yra patogus, bet jis praranda kokybę kiekvieną kartą, kai failą redaguojate ir išsaugote. Todėl originalus skenavimas turėtų būti TIFF arba PNG formatu – tai be nuostolių formatai. JPEG galite padaryti kaip kopiją patogiam naudojimui, bet originalą saugokite aukštesnės kokybės formatu.
Failų pavadinimų sistema – tai gali atrodyti smulkmena, bet kai turėsite tūkstančius failų, suprasite, kaip svarbu juos tinkamai pavadinti. Aš rekomenduoju tokią struktūrą: Data_Tipas_Aprašymas.jpg. Pavyzdžiui: 1965-05-12_Nuotrauka_Vilniaus-gatve-prie-kino-teatro.jpg. Taip failai automatiškai rūšiuojasi chronologiškai ir iš pavadinimo iškart aišku, kas tai.
Metaduomenys – tai informacija apie informaciją. Šiuolaikiniai failai gali saugoti daug papildomos informacijos – datą, vietą, autorių, aprašymą, raktažodžius. Naudokite specialias programas metaduomenims įvesti. Tai gali atrodyti kaip bereikalingas darbas, bet vėliau, kai ieškosit konkretaus dokumento tarp tūkstančių, būsite dėkingi sau.
Atsarginės kopijos – auksinis saugojimo taisyklė: 3-2-1. Trys kopijos, dviejose skirtingose laikmenose, viena už namų ribų. Pavyzdžiui: viena kopija kompiuteryje, viena išoriniame kietajame diske, viena debesų saugykloje. Kietieji diskai genda, kompiuteriai gali būti pavogti, gaisrai nutinka. Tik turėdami kelias kopijas skirtingose vietose galite būti tikri, kad duomenys nebus prarasti.
Organizavimas ir katalogavimas: kaip nesupainoti tūkstančių dokumentų
Kai pradėsite rimtai rinkti dokumentus, greitai suprasite, kad be tvarkos sistema virs chaosu. Turite šimtus nuotraukų, dešimtis interviu, krūvas dokumentų – kaip visa tai organizuoti taip, kad vėliau galėtumėte rasti tai, ko ieškote?
Pirmiausia sukurkite aiškią katalogų struktūrą kompiuteryje. Aš rekomenduoju tokią hierarchiją:
– Šiaulių istorinis archyvas
– Dokumentai
– Asmeniniai dokumentai
– Oficialūs dokumentai
– Korespondencija
– Nuotraukos
– Pagal dešimtmečius (1940-1950, 1950-1960 ir t.t.)
– Pagal temas (Pramonė, Kasdienybė, Renginiai ir t.t.)
– Garso įrašai
– Interviu
– Istoriniai įrašai
– Vaizdo medžiaga
Žinoma, tai tik pavyzdys – galite pritaikyti pagal savo poreikius. Svarbu, kad sistema būtų logiška ir nuosekli.
Duomenų bazė – kai archyvas išauga, paprasto failų katalogo nebepakanka. Reikia duomenų bazės, kurioje galėtumėte ieškoti pagal įvairius kriterijus: datą, vietą, žmones, temas, raktažodžius. Yra nemokamų programų, tokių kaip Tropy ar Omeka, specialiai sukurtų istoriniams archyvams tvarkyti. Jos leidžia ne tik katalogizuoti, bet ir kurti ryšius tarp skirtingų objektų, žymėti žmones nuotraukose, pridėti transkribcijas ir komentarus.
Aprašai – kiekvienas dokumentas ar nuotrauka turėtų turėti aprašą. Minimalus aprašas turėtų apimti: kas, kada, kur, kontekstas. Pavyzdžiui, nuotraukos aprašas galėtų būti toks: „Vilniaus gatvė Šiauliuose, vaizdas nuo Prisikėlimo aikštės link šiaurės. Matyti kino teatras ‘Tėvynė’, tramvajus ir pėstieji. Apytiksliai 1965 metai, vasara. Nuotrauka iš Jono Petraičio šeimos archyvo.”
Bendradarbiavimas su institucijomis ir bendruomene
Rinkti ir saugoti istorinius dokumentus vienas – tai gražu, bet ribota. Tikroji jėga atsiranda, kai pradedame bendradarbiauti su kitais – tiek institucijomis, tiek paprastais žmonėmis, kuriems rūpi miesto istorija.
Šiaulių „Aušros” muziejus, Šiaulių apskrities archyvas, bibliotekos – visos šios institucijos dirba su istoriniais dokumentais ir gali būti vertingi partneriai. Galite pasitarti dėl dokumentų vertinimo, saugojimo metodų, o galbūt net perduoti dalį savo surinktos medžiagos jų archyvams. Taip užtikrinsite, kad dokumentai bus profesionaliai saugomi ir prieinami tyrėjams.
Tačiau nebūtinai viskas turi baigtis muziejuje. Galite kurti savo skaitmeninį archyvą ir dalintis juo internete. Socialiniai tinklai, ypač Facebook grupės, skirtos Šiaulių istorijai, yra puiki platforma dalintis nuotraukomis ir istorijomis. Žmonės mėgsta komentuoti, atpažinti vietas ir žmones, dalintis savo prisiminimais. Tai ne tik skleidžia žinias apie miesto istoriją, bet ir padeda surinkti papildomos informacijos.
Galite organizuoti bendruomenės projektus – pavyzdžiui, „Istorijų vakarai”, kur žmonės susitinka ir dalijasi prisiminimais apie konkretų miesto rajoną ar laikotarpį. Arba „Nuotraukų atpažinimo maratonas”, kur kartu bandote identifikuoti senas nuotraukas, kuriose nėra jokių užrašų.
Mokyklos ir universitetai taip pat gali būti partneriai. Studentai gali padėti skaitmeninti dokumentus, transkribuoti interviu, kurti parodas. Tai jiems – praktinė patirtis, jums – pagalba, miestui – išsaugota atmintis.
Etiniai klausimai ir privatumo apsauga
Dirbant su istoriniais dokumentais, ypač asmeniniais, neišvengiamai susiduriate su etiniais klausimais. Ne visa informacija gali būti viešinama, ne visi žmonės nori, kad jų gyvenimo detalės būtų prieinamos visiems.
Visada prašykite leidimo. Jei renkate dokumentus iš gyvų žmonių ar jų palikuonių, būtinai gaukite rašytinį sutikimą, ką galite daryti su ta medžiaga – skaitmeninti, saugoti, viešinti. Tai apsaugo ir juos, ir jus.
Jautri informacija – kai kurie dokumentai gali atskleisti jautrią informaciją: sveikatos problemas, politinę veiklą sovietmečiu, šeimyninius konfliktus. Pagalvokite, ar tikrai reikia viešinti visas detales. Kartais geriau tam tikrus dalykus palikti privačius arba viešinti tik po tam tikro laiko.
Gyvų žmonių privatumas – jei nuotraukoje ar dokumente yra gyvų žmonių, kurie gali būti identifikuojami, pagalvokite apie jų privatumą. Tai ypač aktualu sovietmečio dokumentams, kur gali būti informacija apie bendradarbiavimą su valdžia, KGB ryšius ir panašiai.
Kontekstas – viešindami dokumentus, visada pateikite kontekstą. Dokumentas be konteksto gali būti neteisingai suprastas ar panaudotas manipuliacijai. Paaiškinkite, kokiomis aplinkybėmis dokumentas buvo sukurtas, kas buvo jo autorius, kokia buvo to meto situacija.
Kai archyvas tampa gyvuoju miesto atminties šaltiniu
Rinkti ir saugoti dokumentus – tai tik pusė darbo. Tikroji vertė atsiranda, kai ta medžiaga pradedama naudoti: tyrimams, parodoms, publikacijoms, švietimui. Archyvas, kuris guli užrakintas stalčiuje ar kompiuterio kietajame diske, yra beveik nenaudingas.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Galite kurti teminių nuotraukų albumus socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, „Šiaulių tramvajus per dešimtmečius” arba „Vilniaus gatvės kaita”. Žmonės mėgsta tokius dalykus, jie komentuoja, dalijasi, prisimena. Tai kuria bendruomenę aplink miesto istoriją.
Rašykite straipsnius ar tinklaraščio įrašus. Papasakokite konkrečias istorijas, paremtas jūsų surinktais dokumentais. Ne sausas faktų išdėstymas, o gyvas pasakojimas su nuotraukomis, citatom iš interviu, asmeninėmis detalėmis. Pavyzdžiui, galėtumėte parašyti apie tai, kaip veikė Šiaulių turgus septintajame dešimtmetyje, remdamiesi interviu su buvusiais prekiautojais ir pirkėjais.
Organizuokite parodas – fizines ar virtualias. Bibliotekos, bendruomenės centrai, kavinės dažnai mielai sutinka priimti nedideles istorines parodas. O virtuali paroda gali pasiekti dar platesnę auditoriją.
Bendradarbiaukite su žiniasklaida. Vietiniai laikraščiai, radijas, televizija dažnai ieško istorinių temų. Pasiūlykite savo medžiagą jubiliejinėms publikacijoms, istorinėms laidoms, specialiems projektams.
Dalyvaukite miesto istorijos renginiuose. Šiauliuose vyksta įvairių renginių, skirtų miesto istorijai – Miesto diena, muziejų naktis, istorinės konferencijos. Tai puikios galimybės pristatyti savo surinktą medžiagą ir susipažinti su bendraminčiais.
Svarbiausia – neužsiskleiskite. Istorija tampa gyva tik tada, kai ja dalijamasi, kai ji pasiekia žmones, kai ji įkvepia domėtis praeitimi ir geriau suprasti dabartį. Jūsų surinktų dokumentų vertė ne tame, kad jie guli tvarkingai suskenuoti ir katalogizuoti, o tame, kad jie padeda žmonėms pažinti savo miestą, suprasti jo kaitą, pajusti ryšį su ankstesnėmis kartomis.
Šiauliai, kaip ir kiekvienas miestas, yra ne tik pastatai ir gatvės. Tai žmonės, jų gyvenimai, jų istorijos. Kiekvienas dokumentas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas liudijimas yra kaip mozaikos dalis, kuri padeda sudėlioti didesnį paveikslą. Ir kuo daugiau tų dalių surinksime ir išsaugosime dabar, tuo pilnesnis ir tikslesnis bus tas paveikslas ateityje. Tai nėra darbas vienai dienai ar vienam projektui – tai nuolatinis įsipareigojimas miesto atminčiai, kuris reikalauja kantrybės, sistemiškumo ir tikros meilės savo miestui. Bet rezultatas to vertas: išsaugota atmintis, kuri neišnyks kartu su paskutiniu liudytoju, o liks gyvuoti dokumentuose, prieinamuose būsimoms kartoms.