Kodėl verta pasinerti į savo miesto istoriją
Žinot, kartais vaikštai po savo miestą ir galvoji – kiek daug čia įvyko prieš mane? Kas gyveno tame name, kodėl ta gatvė taip keistai vingiuoja, kokios istorijos slepiasi už tų senų fasadų? Aš pats pradėjau domėtis savo miesto istorija visai atsitiktinai, kai senelė papasakojo, kad mūsų namas kadaise buvo kepykla. Tai mane taip užkabino, kad pradėjau kasti giliau ir giliau.
Dabar, po kelių metų tyrinėjimų, turiu tikrą archyvą – nuotraukų, dokumentų, pasakojimų. Ir žinot ką? Tai visiškai pakeitė mano santykį su miestu. Dabar kiekviena gatvė man turi savo istoriją, kiekvienas pastatas – savo charakterį. Tai tarsi gyvenčiau dviejuose laikuose vienu metu.
Bet svarbiausia – tokios žinios niekur nedingsta. Jos lieka tau, tavo vaikams, miesto bendruomenei. Ypač dabar, kai viskas taip greitai keičiasi, svarbu užfiksuoti tai, kas dar yra, kol dar galima.
Nuo ko pradėti: pirmieji žingsniai istorijos detektyvo kelyje
Pirmiausia – nereikia iš karto mėginti aprėpti visko. Aš dariau tą klaidą ir greitai pasijutau paskendęs informacijos jūroje. Geriau pradėti nuo kažko konkretaus – vienos gatvės, vieno rajono, vieno laikotarpio ar net vieno pastato.
Aš pradėjau nuo savo gatvės. Paprasčiausiai nuėjau pasivaikščioti su bloknotu ir užsirašinėjau, kas man kelia klausimų. Kodėl vienas namas toks kitoks už kitus? Kodėl gatvės pavadinimas toks keistas? Ar tie medžiai tikrai tokie seni, kaip atrodo?
Paskui padariau paprastą planą – ką noriu sužinoti ir kur galėčiau ieškoti atsakymų. Ir čia prasideda tikrasis nuotykis. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug šaltinių yra po ranka, tiesiog reikia žinoti, kur žiūrėti.
Patarimas iš patirties: sukurkite sau paprastą sistemą nuo pat pradžių. Aš pradžioje viską kraudavau į vieną aplanką, o dabar kartais ieškau kokios nuotraukos ar dokumento po pusvalandį. Geriau iš karto turėti bent minimalią tvarką – atskirus aplankus skirtingiems šaltiniams, datoms ar temoms.
Vietinės bibliotekos ir archyvai – tikroji aukso kasykla
Gerai, dabar apie konkrečius šaltinius. Pirmasis ir svarbiausias – jūsų miesto ar rajono biblioteka. Rimtai, ten dirba žmonės, kurie MYLI padėti tokiems kaip mes. Bibliotekininkai dažnai yra tikri vietinės istorijos ekspertai.
Kai pirmą kartą nuėjau į savo miesto biblioteką su tokiu klausimu, bibliotekininkė taip apsidžiaugė, kad kažkas domisi, jog man parodė visą slaptą kambarį su senomis knygomis ir nuotraukomis. Pasirodo, ten buvo visa kolekcija senų miesto nuotraukų, kurių net nėra internete!
Ką ieškoti bibliotekoje:
- Vietinės spaudos archyvus – senus laikraščius ir žurnalus
- Kraštotyrines knygas ir leidinius
- Fotografijų kolekcijas
- Žemėlapių rinkinius (ypač įdomu palyginti senus ir naujus)
- Atsiminimų knygas ir gyventojų pasakojimus
Dėl archyvų – čia jau rimtesnis lygis, bet nė kiek ne baisus. Valstybės archyvai gali atrodyti bauginantys, bet iš tikrųjų ten dirba labai paslaugūs žmonės. Tiesa, reikia šiek tiek pasiruošti – sužinoti darbo laiką, kokius dokumentus reikia turėti, kaip užsisakyti medžiagą.
Aš pirmą kartą archyve praleido beveik visą dieną, ieškodamas dokumentų apie savo gatvės istoriją. Radau senų planų, nuosavybės dokumentų, net kažkokių skundų iš 1930-ųjų. Tai buvo kaip kelionė laiko mašina.
Interneto ištekliai ir skaitmeninės duomenų bazės
Gerai, ne visi turime laiko ar galimybės kiekvieną dieną vaikščioti po archyvus. Čia į pagalbą ateina internetas. Ir ne, nekalbu apie Vikipediją (nors ir ji kartais praverčia).
Yra tikrai daug profesionalių duomenų bazių, kuriose galima rasti autentiškos informacijos. Pavyzdžiui, daugelis archyvų dabar turi skaitmenines kolekcijas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas turi nemažai medžiagos internete, taip pat ir Lietuvos nacionalinė biblioteka.
Senų laikraščių skaitmeninės kolekcijos – tai atskiras rojus. Galite sėdėti namuose su arbatos puodeliu ir naršyti laikraščius iš prieš šimtą metų. Ieškokite, ar jūsų miesto ar regiono laikraščiai turi tokias kolekcijas.
Dar vienas puikus šaltinis – istorinės nuotraukos. Yra įvairių svetainių ir Facebook grupių, kur žmonės dalijasi senomis miesto nuotraukomis. Aš esu keliose tokiose grupėse ir nuolat randu kažką įdomaus. Kartais net galima susisiekti su nuotraukų savininkais ir sužinoti daugiau detalių.
Neužmirškite ir Google Maps istorinių vaizdų funkcijos – galite pamatyti, kaip jūsų gatvė atrodė prieš kelerius metus. O jei norite dar toliau atgal – žiūrėkite senus palydovinius vaizdus ar aerofotografijas.
Pokalbiai su vyresniais gyventojais – gyvoji istorija
Čia turbūt pats vertingiausias, bet ir labiausiai nepakartojamas šaltinis. Žmonės, kurie gyveno jūsų mieste prieš 50, 60, 70 metų. Jų prisiminimai – tai ne tik faktai, bet ir emocijos, kasdienybės detalės, kurios niekur neužrašytos.
Aš pradėjau nuo savo kaimynų. Paprasčiausiai pasibeldžiau į duris ir paklausiau, ar galėčiau pasikalbėti apie senąjį rajoną. Žmonės paprastai labai mielai dalijasi prisiminimais, ypač jei jaučia, kad tikrai domitės.
Keletas patarimų, kaip vesti tokius pokalbius:
Pirma, būkite pasiruošę. Turėkite bent kelis klausimus, bet nebūkite per daug formalūs. Tai turėtų būti pokalbis, ne apklausa. Aš paprastai pradedu nuo to, kaip žmogus atsidūrė šiame rajone, kaip atrodė aplinka, kokie buvo kaimynai.
Antra, įrašinėkite (žinoma, paklausę leidimo). Aš pradžioje tik užsirašinėdavau, bet greitai supratau, kad prarandu daug niuansų. Dabar naudoju paprastą diktofoną telefone. Vėliau galite perrašyti svarbiausias dalis.
Trečia, klausinėkite apie konkrečius dalykus. Ne tik „kaip buvo anksčiau”, bet „ar pameni, kas pardavinėjo toje parduotuvėje?”, „kaip atrodė ta aikštė prieš rekonstrukciją?”, „kur vaikai žaisdavo?”. Tokie konkretūs klausimai išgauna daug gyviausius pasakojimus.
Ir dar vienas dalykas – nedelskite. Liūdna tiesa, bet tie žmonės, kurie atsimena miestą prieš 60-70 metų, nebus su mumis amžinai. Kiekvienas prarastas pasakojimas – tai prarastas istorijos gabalas.
Kaip sisteminti ir saugoti surinktą medžiagą
Gerai, dabar turite krūvą nuotraukų, užrašų, skenuotų dokumentų, garso įrašų. Kas toliau? Čia prasideda ne mažiau svarbi dalis – visa tai sutvarkyti taip, kad vėliau galėtumėte rasti ir naudoti.
Aš išmokau tai sunkiuoju būdu. Pirmaisiais metais viskas buvo chaosas – nuotraukos vienur, užrašai kitur, nežinau, iš kur kas. Dabar turiu sistemą, kuri veikia.
Štai kaip aš dabar organizuoju medžiagą:
Skaitmeninė dalis: Visos nuotraukos, skenuoti dokumentai ir garso įrašai eina į kompiuterį, į aiškią aplankų struktūrą. Pagrindinis aplankas – „Miesto istorija”, viduje – poaplankiai pagal temas ar vietas. Pavyzdžiui: „Senamiestis”, „Pramonės rajonas”, „Žmonių pasakojimai” ir t.t.
Kiekvienas failas turi aiškų pavadinimą su data. Ne „IMG_1234.jpg”, o „1965_Laisves_aleja_ziema.jpg”. Taip vėliau neišprotėsite ieškodami.
Fizinė medžiaga: Jei turite tikrų nuotraukų, dokumentų – laikykite juos dėžėse ar aplankuose, atskirtuose pagal temas. Ant kiekvieno daikto užrašykite, kas tai, iš kur gavote, kokia data (jei žinote).
Užrašai ir pastabos: Aš naudoju paprastą Word dokumentą kiekvienai temai. Ten rašau viską – ką sužinojau, iš kokio šaltinio, kokios datos, kokios dar liko atviros paklausimų. Tai tarsi mano tyrimo dienoraštis.
Dar vienas svarbus dalykas – atsarginės kopijos! Viskas, kas skaitmeninis, turi būti bent dviejose vietose. Aš laikau vieną kopiją kompiuteryje, kitą – išoriniame kietajame diske, dar vieną – debesyje (Google Drive ar pan.). Gal atrodo paranojiškai, bet įsivaizduokite, jei prarastumėte metų darbą…
Kaip patikrinti informacijos tikrumą ir išvengti klaidų
Čia labai svarbi tema, nes ne visa, ką rasime ar išgirsime, bus tiesa. Žmonių atmintis gali klaidinti, senuose šaltiniuose gali būti klaidų, o internete – visokių nesąmonių.
Aš pats kartą beveik įtraukiau į savo tyrimą visiškai neteisingą informaciją. Radau vienoje svetainėje, kad mūsų miesto tam tikras pastatas buvo pastatytas 1920 metais. Skambėjo įtikinamai, net nuotrauka buvo. Bet paskui, tikrinant archyvuose, pasirodė, kad pastatas iš tikrųjų statytas 1935-aisiais. Gerai, kad patikrinau!
Taigi, kaip tikrinti informaciją:
Kryžminis tikrinimas: Jei radote kažkokį faktą, pabandykite jį patvirtinti bent iš dar vieno šaltinio. Jei du ar trys nepriklausomi šaltiniai sako tą patį – greičiausiai tai tiesa.
Pirminiai šaltiniai geriau už antrinius: Dokumentas iš archyvo yra patikimesnis už kažkieno pasakojimą apie tą dokumentą. Nuotrauka iš to laiko – patikimesnė už aprašymą knygoje.
Būkite atsargūs su prisiminimais: Žmonių pasakojimai yra neįkainojami, bet atmintis gali klaidinti. Ypač dėl datų ir tikslių detalių. Jei kas nors sako „tai buvo maždaug 1975-aisiais”, tai gali būti ir 1972-ieji, ir 1978-ieji.
Patikrinkite šaltinio patikimumą: Kas parašė tą straipsnį? Kas įkėlė tą nuotrauką? Ar tai patikimas šaltinis? Atsitiktinė interneto svetainė be nuorodų į šaltinius – ne labai patikima. Oficialus archyvas ar muziejus – jau geriau.
Ir dar vienas dalykas – nebijokite pripažinti, kad kažko nežinote. Geriau parašyti „pagal kai kuriuos šaltinius” ar „tiksliai nežinoma” nei pateikti netikslią informaciją kaip faktą.
Ką daryti su surinktomis žiniomis: dalijimosi idėjos
Na ir galiausiai – kam visa tai, jei niekas kitas to nematys? Žinoma, galite tiesiog sau kaupti, bet daug įdomiau ir prasmingiau pasidalinti su kitais.
Yra daugybė būdų, kaip tai padaryti. Aš pats išbandžiau kelis ir kiekvienas turi savo privalumų.
Socialiniai tinklai: Paprasčiausias būdas. Sukurkite Facebook paskyrą ar grupę apie savo miesto istoriją. Reguliariai skelbkite seną nuotrauką su aprašymu, įdomų faktą, pasakojimą. Žmonės tai mėgsta, dalijasi, diskutuoja. Aš taip radau daugybę bendraminčių ir naujų informacijos šaltinių.
Tinklaraštis ar svetainė: Jei norite kažko rimtesnio, sukurkite tinklaraštį. Nebūtinai ką nors sudėtingo – paprastas WordPress ar Blogger puikiai tinka. Ten galite rašyti išsamesnius straipsnius, sisteminti informaciją pagal temas.
Parodos ir renginiai: Jei turite pakankamai medžiagos, galite organizuoti nedidelę parodą vietinėje bibliotekoje ar bendruomenės centre. Arba surengti paskaita apie savo rajoną. Žmonės mėgsta tokius dalykus, ypač vyresnio amžiaus.
Bendradarbiavimas su muziejais ar archyvais: Jei surinkote tikrai vertingos medžiagos, galbūt verta pasiūlyti ją muziejui ar archyvui. Jie gali padėti ją tinkamai išsaugoti ir padaryti prieinamą kitiems tyrėjams.
Knyga ar brošiūra: Jei esate tikrai užsidegęs ir turite daug medžiagos, kodėl ne? Dabar nėra sunku išleisti nedidelį tiražą. Tokia knygelė apie jūsų rajoną ar gatvę gali būti puiki dovana kaimynams ar vietinei bibliotekai.
Aš pats pradėjau nuo Facebook puslapio, paskui sukūriau tinklaraštį, o dabar galvoju apie nedidelę knygą. Kiekvienas žingsnis atveria naujas galimybes ir suteikia naujų idėjų.
Kai istorija tampa gyvenimo dalimi
Žinot, kas labiausiai keičiasi, kai pradedi rimtai domėtis savo miesto istorija? Ne tik tai, ką žinai apie jį, bet kaip jį matai. Dabar, kai einu pro seną pastatą, matau ne tik fasadą, bet ir visas tas istorijas, kurios ten vyko. Kai einu ta gatve, žinau, kodėl ji taip vingiuoja – nes čia kadaise tekėjo upelis.
Tai tampa tokia kasdienybe, kad net nebepastebiu. Automatiškai fotografuoju senus pastatus, jei matau, kad juos griauna. Automatiškai sustoju pasikalbėti su senais žmonėmis, jei matau juos sėdinčius ant suoliuko. Automatiškai ieškau senų nuotraukų, kai naršau internete.
Ir žinot, kas dar nuostabu? Tai tampa bendruomenės dalyku. Dabar mane pažįsta rajone, žmonės patys prieina ir pasakoja istorijas, atneša seną nuotrauką, klausia patarimo. Susikūrė tokia maža bendruomenė žmonių, kuriems rūpi ta pati istorija.
Taigi jei vis dar svarstote, ar verta pradėti – pradėkite. Nebijokite, kad per mažai žinote ar neturite patirties. Niekas neturi patirties, kol nepradeda. Pradėkite nuo mažo – vienos gatvės, vieno pastato, vieno klausimo. Ir pamatysite, kaip tai įtrauks.
Ir dar vienas dalykas – nemanykite, kad jūsų miestas per mažas ar per neįdomus. Kiekvienas miestas, kiekvienas kaimas turi savo unikalią istoriją. Gal ji nėra tokia garsi kaip didžiųjų miestų, bet ji yra jūsų. Ir niekas kitas jos neišsaugos, jei to nepadarysite jūs.
Taigi pirmyn, istorijos detektyvai! Jūsų miestas laukia, kad atskleistumėte jo paslaptis. O aš tikrai žinau – tos paslaptys yra ten, tereikia žinoti, kur ieškoti ir kaip klausti. Ir dabar jūs jau žinote.