Kodėl verta sistemingai rinkti istorinę medžiagą apie Šiaulius
Šiauliai – miestas su sudėtinga, daugialype istorija, kuri dažnai lieka užgožta didžiųjų Lietuvos centrų naratyvų. Tačiau būtent čia, šiaurės Lietuvoje, susikerta įvairūs kultūriniai sluoksniai, pramonės raidos etapai ir socialiniai procesai, kurie nusipelno kruopštaus dėmesio. Istorinių šaltinių apie Šiaulius rinkimas nėra vien akademinis užsiėmimas – tai gyva atmintis, kuri padeda suprasti, kodėl miestas atrodo būtent taip, kaip atrodo dabar, kodėl tam tikros gatvės turi būtent tokius pavadinimus, kodėl vienos miesto dalys klesti, o kitos nyksta.
Problema ta, kad istorinė medžiaga apie Šiaulius yra išsibarsčiusi po įvairius archyvus, muziejus, privačias kolekcijas ir net gyventojų palėpes. Sovietmečiu daug dokumentų buvo sunaikinta ar pertvarkyta pagal ideologinius poreikius. Vokiečių okupacijos metais dingo žydų bendruomenės archyvai. Tarpukario laikotarpis dokumentuotas fragmentiškai. Todėl sisteminga medžiagos paieška ir sisteminimas tampa ne tik naudinga, bet ir būtina užduotimi tiems, kurie nori išsaugoti autentišką miesto istoriją.
Kur ieškoti pirminių šaltinių: archyvų labirintai
Lietuvos centrinis valstybės archyvas Vilniuje saugo nemažai dokumentų, susijusių su Šiauliais, ypač administracinius dokumentus iš Rusijos imperijos laikų ir tarpukario. Čia rasite gubernijų valdybų raštus, miesto dūmos protokolus, statistinius duomenis apie gyventojų sudėtį, prekybą, pramonę. Tačiau dirbti su šiais dokumentais reikia kantrybės – ne viskas skaitmeninta, daug kas rusų kalba, rašyta senovine rašysena.
Šiaulių apskrities archyvas – tai pirmoji vieta, kur turėtų kreiptis bet kuris kraštotyros entuziastas. Čia saugomi vietiniai dokumentai: mokyklų, įmonių, organizacijų, kolūkių, tarybinių institucijų bylos. Ypač vertingi yra asmeniniai fondai – žmonių, kurie paliko savo dokumentus, nuotraukas, dienoraščius. Archyvo darbuotojai paprastai paslaugūs ir gali padėti orientuotis fondų struktūroje, tačiau reikia turėti bent apytikslę idėją, ko ieškai. Neužtenka ateiti ir pasakyti „noriu ką nors apie Šiaulius” – reikia suformuluoti konkretesnį klausimą ar temą.
Šiaulių „Aušros” muziejaus fondai – dar vienas neįkainojamas šaltinis. Muziejus kaupia ne tik eksponatus, bet ir dokumentus, nuotraukas, spaudą. Ypač vertinga yra senoji fotografija – tarpukario ir ankstyvojo sovietmečio Šiaulių vaizdai, kurie leidžia rekonstruoti miesto architektūrą, gatvių vaizdą, žmonių gyvenimo būdą. Muziejaus bibliotekoje rasite ir retų leidinių, kurie nebeegzistuoja kitose bibliotekose.
Negalima pamiršti ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus, kur saugomi įvairūs XIX-XX a. pradžios rankraščiai, įskaitant privačią korespondenciją, kurioje minimas Šiauliai. Taip pat verta peržiūrėti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondus – ten rasite mokslinių ekspedicijų medžiagą, etnografinius aprašymus, kurie kartais pateikia netikėtų detalių apie kasdienį gyvenimą.
Skaitmeniniai ištekliai ir jų galimybės
Pastaraisiais metais vis daugiau istorinės medžiagos tampa prieinama internetu, ir tai iš esmės keičia tyrimo galimybes. Epaveldas.lt – tai pagrindinis skaitmeninių kultūros paveldo objektų portalas, kur galima rasti skaitmenizuotas nuotraukas, dokumentus, žemėlapius. Paieška nėra tobula, bet reguliariai tikrinant ir naudojant įvairius raktinius žodžius („Šiauliai”, „Šavli”, „Schaulen”), galima aptikti vertingų radinių.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos skaitmeninių fondų svetainėje LIBIS galima rasti senus laikraščius ir žurnalus. Ypač vertingas yra „Šiaulių kraštas” – tarpukario laikraštis, kuris detaliai aprašė miesto gyvenimą. Skaitant šiuos laikraščius, galima sužinoti apie kasdienius įvykius, kurie niekur kitur neužfiksuoti: miesto tarybos ginčus, vietos skandalus, kultūrinius renginius, prekybos kainas. Tai gyva istorija, ne sausas faktų sąrašas.
Genealogijos svetainės, tokios kaip MyHeritage ar FamilySearch, taip pat gali būti naudingos, ypač ieškant informacijos apie konkrečias šeimas ar asmenybes. Kartais per genealoginius medžius galima atkurti ištisas bendruomenes – pavyzdžiui, Šiaulių žydų bendruomenės struktūrą prieš Holokaustą.
Vokiečių archyvai internete – netikėtas, bet vertingas šaltinis. Vokietija skaitmenino daug savo karinių archyvų, įskaitant Pirmojo pasaulinio karo ir Antrojo pasaulinio karo dokumentus. Kadangi Šiauliai buvo okupuoti abiejų karų metu, vokiečių kariniai raportai, žemėlapiai, fotografijos gali suteikti unikalios informacijos apie miestą tais laikotarpiais.
Žodinė istorija: kaip tinkamai užrašyti prisiminimus
Gyvi liudytojai – tai nykstantis šaltinis, kurį reikia skubiai fiksuoti. Žmonės, gimę 1930-1940 metais, dar prisimena pokario Šiaulius, sovietmečio pradžią, kolektyvizaciją, pramonės plėtrą. Jų prisiminimai dažnai papildo ar net prieštarauja oficialiai dokumentacijai, o tai ir yra vertingiausia – galimybė pamatyti istoriją iš skirtingų perspektyvų.
Rengiant interviu su senaisiais miestiečiais, svarbu turėti parengtą klausimų planą, bet nebūti jam vergiškai ištikimam. Žmonės geriau kalba, kai jaučiasi laisvai, kai gali nukrypti į šalį, papasakoti anekdotą ar smulkmenas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos. Būtent šios smulkmenos – kaip atrodė turgus, kokius drabužius nešiojo, kur vaikščiojo pasimatyti jaunimas – sukuria tikrą istorijos audinį.
Techniškai geriausia įrašyti pokalbius garso įrašymo įranga (net paprastas telefonas tinka), o vėliau transkribuoti. Transkribavimas – varginantis darbas, bet būtinas, jei norite, kad medžiaga būtų naudojama ateityje. Svarbu gauti žmogaus sutikimą įrašui ir jo naudojimui, o idealiu atveju – pasirašyti paprastą sutartį, kurioje nurodoma, kaip medžiaga gali būti naudojama.
Neapsiribokite vien senaisiais gyventojais. Pokario tremtiniai, grįžę iš Sibiro, turi unikalią perspektyvą. Žmonės, kurie atvyko į Šiaulius iš kitų Lietuvos vietų sovietmečiu dėl darbo, mato miestą kitomis akimis. Net santykinai jauni žmonės, kurie prisimena 1990-ųjų Šiaulius, jau yra vertingi liudytojai sparčių pokyčių, kurie įvyko per pastaruosius tris dešimtmečius.
Kaip sisteminti surinktą medžiagą: nuo chaoso prie tvarkos
Surinkus medžiagą, prasideda dar sunkesnis darbas – ją sutvarkyti taip, kad būtų galima naudoti. Daugelis entuziastų sukaupia milžiniškas kiekius dokumentų, nuotraukų, užrašų, bet paskui negali nieko rasti, nes viskas suversta į vieną vietą be jokios sistemos.
Pirmiausia reikia pasirinkti sisteminimo principą. Galima sisteminti chronologiškai – pagal laikotarpius (Rusijos imperija, tarpukaris, sovietmetis, nepriklausomybė). Galima tematiškai – pramonė, švietimas, architektūra, kasdienybė. Galima geografiškai – pagal miesto dalis ar gatves. Nėra vieno teisingo būdo, bet svarbu pasirinkti vieną ir jo laikytis nuosekliai.
Skaitmeniniam sisteminimui puikiai tinka programos kaip Zotero ar Tropy – jos skirtos mokslininkams ir leidžia katalogizuoti šaltinius, pridėti metaduomenis, kurti nuorodas tarp skirtingų dokumentų. Jei nesate techniškai pažengę, pakanka ir paprastos Excel lentelės, kur kiekvienam šaltiniui sukuriate įrašą su pagrindiniais duomenimis: kas, kada, kur, šaltinio tipas, vieta, kur saugomas originalas ar kopija.
Nuotraukoms būtina sukurti aiškią pavadinimų sistemą. Pavyzdžiui: „1935_Vilniaus_gatve_12_namas_foto_Aušros_muziejus”. Taip iš karto matote, apie ką nuotrauka, kada ji daryta, kur saugoma. Niekada nepavadinkite nuotraukų „IMG_001.jpg” ar panašiai – po kelių mėnesių jau nežinosite, kas tai.
Fizinę medžiagą – kopijas, nuotraukas, užrašus – geriausia laikyti archyviniuose dėkluose, atskirtuose pagal temą ar laikotarpį. Svarbu vengti plastiko, kuris gali kenkti dokumentams ilgainiui. Popieriniai vokai ir kartoninės dėžės yra saugesni.
Kritinis šaltinių vertinimas: ne viskas, kas parašyta, yra tiesa
Viena didžiausių klaidų, kurią daro pradedantieji kraštotyros entuziastai, – priimti bet kokią rastą informaciją kaip faktą. Istoriniai šaltiniai nėra objektyvūs. Kiekvienas dokumentas, kiekvienas prisiminimas turi savo kontekstą, savo tikslą, savo šališkumą.
Sovietiniai dokumentai, pavyzdžiui, dažnai perdėm optimistiški, pilni ideologinių klišių. Skaitant kolūkio pirmininko ataskaitą, reikia suprasti, kad jis rašė tai, ką norėjo matyti viršininkai, o ne tai, kas iš tikrųjų vyko. Tarpukario spauda taip pat turėjo savo politines simpatijas – vieni laikraščiai buvo tautininkų, kiti krikščionių demokratų, treti – kairiųjų. Jų aprašymai tų pačių įvykių galėjo skirtis kardinaliai.
Žodinė istorija taip pat reikalauja kritinio požiūrio. Žmonių atmintis yra selektyvi ir kintanti. Tai, ką žmogus prisimena po 70 metų, nebūtinai atitinka tai, kas iš tikrųjų vyko. Prisiminimai yra rekonstruojami kiekvieną kartą iš naujo, įtakojami vėlesnės patirties, kitų žmonių pasakojimų, net filmų ar knygų. Tai nereiškia, kad žodinė istorija nevertinga – priešingai, ji vertinga būtent kaip subjektyvi patirtis, kaip žmogaus interpretacija savo gyvenimo.
Kryžminis patikrinimas – būtinas įgūdis. Jei radote įdomų faktą viename šaltinyje, ieškokite patvirtinimo kituose. Jei keli nepriklausomi šaltiniai patvirtina tą patį, tikimybė, kad tai tiesa, didėja. Jei rasite prieštaravimų, tai irgi vertinga – reikia bandyti suprasti, kodėl skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją.
Bendradarbiavimas ir bendruomenės kūrimas
Istorijos tyrinėjimas nebūtinai turi būti vienišas užsiėmimas. Šiauliuose veikia kelios organizacijos ir iniciatyvos, kurios vienija kraštotyros entuziastus. „Aušros” muziejus reguliariai organizuoja renginius, paskaitas, parodas. Šiaulių universitetas turi istorijos specialistų, kurie gali konsultuoti ar net bendradarbiauti projektuose.
Socialiniai tinklai, ypač Facebook grupės, tapo netikėtai efektyvia platforma dalintis istorine medžiaga. Grupės kaip „Senasis Šiauliai” ar panašios leidžia greitai pasiekti didelę auditoriją, gauti atsakymų į klausimus, identifikuoti nuotraukose matomus pastatus ar žmones. Vyresni žmonės, kurie patys nebūtų atėję į archyvą ar muziejų, socialiniuose tinkluose mielai dalijasi prisiminimais ir nuotraukomis.
Bendradarbiavimas su vietinėmis bibliotekomis gali būti abipusiai naudingas. Bibliotekos ieško turinio savo renginiams ir parodoms, o jūs galite gauti platformą pristatyti savo tyrimus plačiai auditorijai. Kai kurios bibliotekos net turi nedidelius finansavimo fondus vietos istorijos projektams.
Svarbu neužsidaryti vien Šiaulių kontekste. Lietuvos kraštotyros draugija, istorijos institutai, universitetai – visa tai potencialūs partneriai ir išteklių šaltiniai. Dalyvavimas konferencijose, net kaip klausytojas, leidžia išgirsti apie naujus metodus, susipažinti su kitų tyrėjų patirtimi, užmegzti kontaktų.
Praktiniai patarimai pradedantiesiems: kaip nepasimesti pirmaisiais žingsniais
Pradėkite nuo konkrečios, nedidelės temos. Vietoj „Šiaulių istorija” pasirinkite „Mano gatvės istorija” ar „Vienos mokyklos istorija”. Siaura tema leidžia giliau pasinerti, geriau suprasti šaltinius, o rezultatas bus apčiuopiamas ir motyvuojantis.
Užsirašykite viską. Net tai, kas atrodo nereikšminga ar akivaizdu. Po kelių mėnesių užmirsite, kur radote tą nuotrauką ar kas jums pasakė tą faktą. Tyrimo dienoraštis – paprasta sąsiuvinis ar skaitmeninis dokumentas, kur fiksuojate kiekvieną žingsnį – atsipirks šimteriopai.
Nebijokit klausinėti. Archyvų darbuotojai, muziejininkai, bibliotekininkai paprastai mielai padeda, jei matote, kad iš tikrųjų domitės, o ne tik ateinate „kažko pažiūrėti”. Paruoškite konkrečius klausimus, parodykite, kad jau kažką padarėte patys – tai padės gauti geresnę pagalbą.
Skirkite laiko mokytis kalbų. Rusų kalba būtina, jei norite dirbti su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dokumentais. Vokiečių kalba pravers dirbant su Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio medžiaga. Net bazinės šių kalbų žinios labai išplės jūsų galimybes.
Fotografuokite ar skenuokite viską, ką tik galite. Archyvuose paprastai leidžiama fotografuoti dokumentus asmeniniam naudojimui (be blykstės). Turėdami kopijas namuose, galėsite ramiai analizuoti medžiagą, palyginti skirtingus šaltinius, nesukdami galvos, kur tai matėte.
Kai medžiaga tampa pasakojimu: nuo duomenų prie istorijos
Surinkti ir susisteminti medžiagą – tai tik pusė darbo. Tikrasis iššūkis – paversti ją prasme turinčiu pasakojimu, kuris būtų įdomus ne tik jums, bet ir kitiems. Čia prasideda kūrybinė dalis, kur sausus faktus reikia sujungti į gyvą istoriją.
Geriausi istorijos pasakojimai turi žmogiškąjį matmenį. Vietoj „1935 metais Šiauliuose buvo 30 000 gyventojų” geriau: „1935-aisiais Šiauliuose gyveno Jokūbas Šimkus, batsiuvys iš Vilniaus gatvės, kuris kiekvieną rytą atidarydavo savo dirbtuvėlę ir sutikdavo pirmąjį klientą – pašto vežėją Joną, kuriam reikėdavo taisyti batus kas du mėnesius”. Konkretūs žmonės, konkretūs veiksmai, konkretūs vaizdai – tai įtraukia skaitytoją.
Kontekstas yra esminis. Aprašydami vietinį įvykį, parodykite, kaip jis siejasi su platesniu Lietuvos ar net Europos kontekstu. Pavyzdžiui, Šiaulių žydų bendruomenės sunaikinimas 1941-aisiais nėra vien vietinė tragedija – tai dalis Holokausto, kuris nusiaubė visą Europą. Bet kartu tai ir labai konkreti, vietinė istorija su konkrečiais žmonėmis, konkrečiomis vietomis, konkrečiais vietiniais vykdytojais ir stebėtojais.
Vizualinė medžiaga – nuotraukos, žemėlapiai, dokumentų faksimilės – labai praturtina pasakojimą. Žmonės mėgsta matyti, ne tik skaityti. Sena nuotrauka gali pasakyti daugiau nei puslapis teksto. Lyginamosios nuotraukos – „tada ir dabar” – ypač efektyvios, nes leidžia skaityti pamatyti pokyčius savo akimis.
Nebijokite pripažinti spragų ir neaiškumų. Jei kažko nežinote ar neradote patvirtinimo, pasakykite tai atvirai. „Tiksliai nežinoma, kada šis namas buvo pastatytas, bet pagal architektūros stilių galima spėti, kad apie 1910-1915 metus” – tai sąžiningas ir profesionalus požiūris. Istorija nėra tikslus mokslas, ir pripažinti ribotumą yra stiprybės, o ne silpnybės ženklas.
Galų gale, istorijos tyrinėjimas apie Šiaulius – tai ne vien praeities rekonstrukcija. Tai būdas geriau suprasti dabartį, pamatyti, kaip dabartinės problemos turi giliasias šaknis, kaip dabartiniai sprendimai atkartoja ar bando ištaisyti praeities klaidas. Miestas, kuris žino ir supranta savo istoriją, gali sąmoningiau kurti savo ateitį. Kiekvienas dokumentas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas prisiminimas, kurį išsaugome ir padarome prieinamą, yra indėlis į šią kolektyvinę atmintį, kuri formuoja bendruomenės tapatybę ir kryptį.