Ženklai, kurių niekas neskaito
Vaikštai per Šiaulius ir matai gatvių pavadinimus – Vilniaus, Tilžės, Dvaro, Ežero. Skamba paprastai, net nuobodžiai. Bet jei kas nors tau pasakytų, kad po kiekvienu tuo ženklu slypi istorija, kurią miestas iš esmės pamiršo arba – dar blogiau – sąmoningai nutylėjo, gal bent kartą sustotum ir pagalvotum. Problema ta, kad niekas nesustoja. Gatvių pavadinimai tapo tik navigacijos įrankiu, o ne kolektyvine atmintimi.
Sovietinis palikimas, kurį vis dar nešiojamės
Šiauliai, kaip ir dauguma Lietuvos miestų, po nepriklausomybės atkūrimo pertvarkė nemažai gatvių pavadinimų. Bet ar tikrai viskas buvo peržiūrėta? Vargu. Dalis pavadinimų liko tokie abstraktūs ir neutralūs, kad niekas net nesusimąsto, iš kur jie atsirado ir ką iš tikrųjų reiškia. Sovietmečiu gatvės buvo pervadinamos ne atsitiktinai – tai buvo ideologinis projektas, skirtas ištrinti vietinę tapatybę ir įrašyti naują naratyvą į paties miesto geografiją. Kai kurie tie naratyvai liko. Tiesiog tapo nepastebimai kasdieniai.
Ir čia slypi tikroji problema – ne tas ar kitas konkretus pavadinimas, o tai, kad miestas niekada rimtai nepaklausė savęs: o kodėl ši gatvė vadinasi būtent taip? Kas ją pavadino? Kieno interesais?
Prarastos istorijos, kurių niekas neieško
Šiauliai turi unikalią ir dramatišką istoriją – čia gyveno žydų bendruomenė, kuri buvo sunaikinta per Holokaustą, čia vyko Mūšis prie Saulės, čia keitėsi valdžios, kultūros, žmonės. Tačiau gatvių tinklas šios sudėtingos istorijos atspindi mažai. Vietoje to turime geografinius pavadinimus, kurie nieko neįpareigoja ir nieko neprimena.
Žydų bendruomenės pėdsakai Šiaulių gatvių pavadinimuose – praktiškai nematomi. Tai nėra atsitiktinumas. Tai pasirinkimas, kurį miestas padarė tylėdamas. Ir tas tylėjimas kalba garsiau nei bet koks ženklas.
Kai istorija tampa patogiu dekorumu
Žinoma, yra gatvių, pavadintų žymių žmonių vardais – Chaimo Frenkelio vila primena, kad kažkada čia gyveno ir kūrė kitokia Šiaulių visuomenė. Bet viena vila ir keletas pavadinimų – tai ne atminties politika, tai jos imitacija. Miestai, kurie rimtai žiūri į savo praeitį, nekuria muziejinių kampelių ir nepalieka likusios erdvės tuščios. Jie leidžia istorijai persmelkti visą miesto audinį.
Šiauliuose tas audinys yra keistai vienalytis. Tarsi miestas norėtų atrodyti neutralus. Bet neutralumas istorijos atžvilgiu – tai ne pozicija be pozicijos. Tai konkretus pasirinkimas pamiršti.
Ką reiškia gyventi mieste, kurio nepažįsti
Galima ginčytis, ar gatvių pavadinimai iš viso svarbūs. Žmonės turi savo reikalų, niekas neturi laiko kasti archyvus dėl kiekvieno ženklo. Tai suprantama. Bet miestas, kuris nesirūpina savo pavadinimų sluoksniais, iš tikrųjų sako savo gyventojams: jūsų praeitis nėra svarbi. Jūs esate tik dabartiniai naudotojai šios erdvės, o ne jos paveldėtojai.
Ir šiauliečiai, kaip ir daugelis lietuvių miestuose, gyvena erdvėje, kurią mano pažįstantys, bet iš tikrųjų pažįsta tik jos paviršių. Gatvė turi pavadinimą. Pavadinimas turi istoriją. Istorija turi žmones. Bet tų žmonių nebėra nei ženkle, nei kolektyvinėje atmintyje.
Vietoje išvadų – klausimas, kurį turėtų užduoti pats miestas
Šiauliai nėra išimtis ir nėra blogesni už kitus Lietuvos miestus. Bet tai nėra paguoda – tai diagnozė. Gatvių pavadinimai galėtų būti gyvas pokalbis su praeitimi, nuolatinis priminimas, kad šioje vietoje gyveno, dirbo ir mirė žmonės, kurių mes net neprisimename. Vietoje to turime ženklus, kurie tiesiog nurodo kryptį.
Gal ir gerai, kad bent jau kryptį nurodo. Bet kažin ar ta kryptis veda į miestą, kuris supranta save. Šiauliai turi pakankamai istorijos, kad gatvių pavadinimai taptų tikru kultūriniu sluoksniu, o ne administracine būtinybe. Klausimas tik – ar kas nors to nori. Kol kas atsakymas atrodo gana aiškus, ir jis nėra labai padrąsinantis.