Kodėl verta skaitmeninti praeitį
Šiauliai – miestas su turtinga istorija, kurios pėdsakai slypi senuose dokumentuose, blankstančiose nuotraukose ir beveik užmirštose archyvinėse bylose. Bet kiek iš tos istorijos išliks ateinančioms kartoms, jei ji tebeslepiasi rūsiuose, dėžėse ar senelių spintelėse? Skaitmeninimas nėra vien technologinis madas – tai būdas išsaugoti atmintį, kai popierius byra, o fotografijos blanksta.
Pastaraisiais metais vis daugiau šiauliečių ima domėtis savo miesto praeitimi. Vieni ieško informacijos apie senus pastatus, kiti tyrinėja šeimos istoriją, treti tiesiog nori pamatyti, kaip atrodė jų gimtoji gatvė prieš šimtą metų. Problema ta, kad didelė dalis vertingos medžiagos vis dar nepasiekiama – ji guli privačiose kolekcijose, nesutvarkyta ir neapsaugota nuo laiko ėdančio poveikio.
Skaitmeninė erdvė čia tampa tikru gelbėtoju. Ji leidžia ne tik išsaugoti dokumentus ir nuotraukas, bet ir padaryti juos prieinamus plačiajai visuomenei. Tačiau kaip tai padaryti teisingai? Kaip nesuklysti renkant medžiagą? Kokias technologijas naudoti? Apie tai ir kalbėsime.
Nuo ko pradėti: medžiagos paieškos strategija
Pirmiausia reikia suprasti, kad istorinė medžiaga slypi įvairiausiais kampeliuose. Oficialūs archyvai – tai tik vienas šaltinis. Daug vertingos informacijos galima rasti pas privačius asmenis, senuose laikraščiuose, bibliotekose, net bažnyčių archyvuose.
Pradėkite nuo artimiausių žmonių. Pakalbinkite senelius, kaimynus, ilgamečius miesto gyventojus. Dažnai pas juos namuose saugomi tikri lobiai – senos nuotraukos, dokumentai, net dienoraščiai. Žmonės paprastai mielai dalijasi tokia medžiaga, ypač jei supranta, kad ji bus išsaugota ir pristatyta plačiajai visuomenei.
Kitas svarbus žingsnis – susisiekti su vietos istorijos entuziastais ir organizacijomis. Šiauliuose veikia kelios bendruomenės, kurios aktyviai renka ir tvarko istorinę medžiagą. „Aušros” muziejus, Povilo Višinskio memorialinis muziejus, miesto bibliotekos – visos šios institucijos gali tapti vertingais partneriais. Nebijokite kreiptis ir į mažesnes organizacijas – kraštotyrininkai, vietos istorikai dažnai turi unikalių kolekcijų.
Socialiniai tinklai taip pat gali būti puikus įrankis. Sukurkite Facebook grupę ar Instagram paskyrą, skirtą Šiaulių istorijai. Žmonės patys pradės siųsti senas nuotraukas ir dalintis istorijomis. Tik nepamirškite visada gauti leidimo publikuoti – autorių teisės galioja ir istorinei medžiagai.
Techniniai aspektai: kaip skenuoti ir fotografuoti dokumentus
Turėdami surinkę medžiagą, susiduriate su praktiniu klausimu – kaip ją kokybiškai perkelti į skaitmeninę erdvę? Čia svarbu suprasti kelis pagrindinius dalykus.
Dokumentams skenuoti pakanka gero naminio skenierio. Tačiau svarbu pasirinkti teisingus nustatymus. Tekstiniams dokumentams rekomenduojama naudoti 300-400 DPI (taškų colyje) raišką. Tai užtikrins, kad tekstas bus aiškiai įskaitomas ir tinkamas tolesniam apdorojimui OCR (optinio simbolių atpažinimo) technologija. Jei dokumentas turi spalvotų elementų ar yra istoriškai vertingas, geriau skenuoti spalvotai, nors tai ir užims daugiau vietos.
Nuotraukoms reikalingas dar didesnis dėmesys. Senas fotografijas geriausia skenuoti bent 600 DPI raiška, o ypač vertingas – net 1200 DPI. Taip išsaugosite visas detales ir vėliau galėsite padidinti vaizdą be kokybės praradimo. Visada skenuokite TIFF ar PNG formatais – tai nekompresavimo formatai, išsaugantys maksimalią kokybę. JPEG galite naudoti tik kaip papildomą, mažesnio dydžio kopiją.
Jei turite didelių dokumentų – žemėlapių, plakatų, – paprastas skeneris nepadės. Čia pravers profesionalus fotografavimas. Naudokite gerą fotoaparatą su stabiliu trikoju, užtikrinkite tolygų apšvietimą iš abiejų pusių ir fotografuokite statmenai dokumentui. Venkite blykstės – ji sukuria atspindžius ir netolygų apšvietimą.
Svarbus patarimas: visada dirbkite su kopijomis ar būkite ypač atsargūs su originalais. Seni dokumentai ir nuotraukos būna trapūs, lengvai pažeidžiami. Jei neturite patirties, geriau pasikvieskite profesionalą ar bent pasikonsultuokite su archyvo darbuotojais.
Metaduomenys – tai kas daro archyvą naudingą
Daugelis žmonių mano, kad pakanka nuskenuoti dokumentą ar nuotrauką, ir darbas baigtas. Bet tai tik pusė kelio. Be tinkamų metaduomenų jūsų archyvas taps chaotiška medžiagos krūva, kurioje niekas nieko neras.
Metaduomenys – tai informacija apie patį dokumentą ar nuotrauką. Kas joje pavaizduota? Kada padaryta? Kur? Kas fotografavo? Kokie žmonės matomi? Kokia istorinė situacija? Visa ši informacija turi būti užrašyta ir susieta su skaitmeniniu failu.
Sukurkite standartizuotą aprašymo sistemą. Pavyzdžiui, kiekvienai nuotraukai galite užpildyti tokius laukus:
- Data (bent apytikslė – dešimtmetis, metai)
- Vieta (gatvė, pastatas, rajomas)
- Aprašymas (kas pavaizduota, kokia situacija)
- Žmonės (vardai, jei žinomi)
- Autorius (fotografas, jei žinomas)
- Šaltinis (iš kur gavote medžiagą)
- Teisės (kas turi autorių teises)
Šią informaciją galite saugoti keliais būdais. Paprasčiausias – Excel lentelė, kur kiekviena eilutė atitinka vieną failą. Sudėtingesnis, bet patikimesnis – specializuota archyvavimo programinė įranga, tokia kaip „Omeka”, „CollectiveAccess” ar „Tropy”. Šios programos skirtos būtent istorinei medžiagai tvarkyti ir leidžia ne tik saugoti metaduomenis, bet ir kurti sąsajas, žymes, net virtualias parodas.
Nepamirškite ir pačių failų pavadinimų. Venkite tokių pavadinimų kaip „IMG_0001.jpg”. Geriau naudokite aiškią sistemą, pavyzdžiui: „Siauliai_Vilniaus-gatve_1965_apytiksle.jpg”. Taip net be duomenų bazės galėsite susigaudyti, kas yra kas.
Kur ir kaip saugoti: debesys, diskai ir atsarginės kopijos
Skaitmeninė medžiaga turi vieną didelį privalumą prieš fizinę – ją galima kopijuoti be kokybės praradimo. Bet tai reiškia, kad turite būtinai daryti atsargines kopijas. Kietieji diskai genda, kompiuteriai sugenda, net debesų paslaugų tiekėjai kartais užsidaro.
Profesionalūs archyvininkai vadovaujasi „3-2-1” taisykle: turėti bent 3 kopijas, 2 skirtingose laikmenose, 1 – fiziškai kitoje vietoje. Praktiškai tai gali atrodyti taip: viena kopija jūsų kompiuteryje, antra – išoriniame kietajame diske, trečia – debesų saugykloje.
Debesų paslaugoms galite rinktis iš daugelio variantų. Google Drive, Dropbox, OneDrive – visi jie tinka, bet turi ribotas nemokamas versijas. Jei renkate didelį archyvą, gali tekti mokėti. Alternatyva – specializuotos paslaugos istorinei medžiagai, tokios kaip „Internet Archive”, kuris siūlo nemokamą saugojimą kultūrinio paveldo projektams.
Išoriniai kietieji diskai turėtų būti kokybiški ir saugomi tinkamomis sąlygomis – ne per karšta, ne per drėgna. Kas kelerius metus verta patikrinti, ar diskai vis dar veikia, ir, jei reikia, perkelti duomenis į naujus. Technologijos keičiasi – kas dabar naudoja disketes ar CD? Po dešimties metų galbūt ir USB diskai bus pasenę.
Svarbus aspektas – failų formatai. TIFF ir PNG nuotraukoms, PDF/A dokumentams – tai standartai, kurie greičiausiai bus skaitomi ir po daugelio metų. Venkite egzotiškų ar nuosavybinių formatų, kurie gali tapti neperskaitomi ateityje.
Kaip padaryti archyvą prieinamą visuomenei
Surinkti ir išsaugoti medžiagą – puiku, bet tikroji vertė atsiranda tada, kai ja gali naudotis kiti. Yra keletas būdų, kaip pasidalinti savo archyvu su plačiąja visuomene.
Paprasčiausias būdas – socialiniai tinklai. Sukurkite Facebook puslapį ar Instagram paskyrą ir reguliariai skelbkite istorines nuotraukas su aprašymais. Žmonės mėgsta tokį turinį – jis kelia nostalgijos jausmus, skatina diskusijas, dalijimąsi prisiminimais. Tik nepamirškite, kad socialiniai tinklai nėra patikima saugojimo vieta – jie skirti dalijimui, ne archyvavimui.
Rimtesniam projektui verta sukurti atskirą svetainę ar skaitmeninę platformą. Galite naudoti tokias sistemas kaip „Omeka” ar „WordPress” su specialiais papildiniais. Tokia platforma leidžia lankytojams ieškoti pagal įvairius kriterijus, naršyti pagal kategorijas, net prisidėti prie projekto siųsdami savo medžiagą ar papildydami informaciją.
Geras pavyzdys – bendradarbiavimas su vietos institucijomis. Šiaulių „Aušros” muziejus ar miesto biblioteka gali būti suinteresuoti priimti jūsų archyvą ar bent padėti jį publikuoti. Jie turi patirtį, infrastruktūrą ir, svarbiausia, ilgalaikį įsipareigojimą saugoti kultūros paveldą.
Nepamirškite ir tarptautinių platformų. „Wikimedia Commons” priima istorines nuotraukas, kurios vėliau gali būti naudojamos Vikipedijoje ir kituose projektuose. „Europeana” – Europos skaitmeninė biblioteka – taip pat priima medžiagą iš vietos projektų. Taip jūsų surinkta medžiaga gali pasiekti pasaulinę auditoriją.
Teisiniai klausimai: autorių teisės ir privatumas
Čia prasideda sudėtingesnė teritorija. Ne visa istorinė medžiaga gali būti laisvai publikuojama. Autorių teisės Lietuvoje galioja 70 metų po autoriaus mirties. Tai reiškia, kad daugelis XX amžiaus nuotraukų vis dar yra apsaugotos.
Praktiškai tai reiškia, kad prieš publikuodami nuotrauką ar dokumentą, turėtumėte:
- Nustatyti, kas yra autorius (fotografas, dokumento kūrėjas)
- Išsiaiškinti, ar jis vis dar gyvas ar kada mirė
- Jei autorių teisės vis dar galioja – gauti leidimą publikuoti
- Jei autorius nežinomas – įvertinti riziką ir veikti atsargiai
Geros naujienos – daugelis žmonių mielai duoda leidimą naudoti jų ar jų giminaičių nuotraukas istoriniams projektams, ypač nekomerciniais tikslais. Paprašykite raštiško leidimo, bent el. laiško forma. Tai apsaugos jus nuo galimų problemų ateityje.
Kitas svarbus aspektas – privatumas. Net jei nuotrauka yra sena ir nebeapsaugota autorių teisių, joje gali būti pavaizduoti žmonės, kurių privatumas turi būti gerbiamas. Ypač jautrios nuotraukos, kuriose žmonės pavaizduoti komprometuojančiose situacijose, privačiose erdvėse ar kurios gali juos įžeisti.
Auksinis taisyklė – jei abejojate, pasikonsultuokite. Šiauliuose veikia teisininkai, specializuojantys intelektinės nuosavybės srityje. Galite kreiptis ir į Lietuvos nacionalinį muziejų ar Lietuvos ypatingąjį archyvą – jie turi patirties sprendžiant tokius klausimus.
Bendruomenės įtraukimas ir bendradarbiavimas
Vienas žmogus negali surinkti visos miesto istorijos. Sėkmingiausieji projektai – tie, kurie įtraukia plačią bendruomenę. Žmonės ne tik dalijasi medžiaga, bet ir padeda ją identifikuoti, aprašyti, kontekstualizuoti.
Organizuokite renginius – „skaitmeninimo dienas”, kai žmonės gali ateiti su savo senomis nuotraukomis ir jas vietoje nuskenuoti. Tokius renginius galima rengti bibliotekose, bendruomenės centruose, net prekybos centruose. Reikia tik nešiojamo kompiuterio, skenierio ir entuziazmo.
Sukurkite galimybę žmonėms prisidėti internetu. Pavyzdžiui, publikuokite neidentifikuotas nuotraukas ir prašykite pagalbos – gal kas nors atpažins vietą, žmones ar datą? Tokia „minios išmintis” (crowdsourcing) gali būti neįtikėtinai efektyvi.
Bendradarbiaukite su mokyklomis. Istorijos projektai, kai mokiniai tyrinėja savo rajono praeitį, renka nuotraukas ir istorijas iš kaimynų, gali būti puikus būdas ir švietimui, ir archyvo papildymui. Be to, tai ugdo jaunoje kartoje susidomėjimą vietos istorija.
Nepamiršite ir kitų entuziastų – genealogų, kraštotyrininků, istorijos mėgėjų. Šiauliuose yra nemažai žmonių, kurie aktyviai tyrinėja miesto praeitį. Sujunkite jėgas – gal kas nors specializuojasi tam tikru laikotarpiu ar rajonu, kitas – pramonės istorija, trečias – kasdienio gyvenimo aspektais. Kartu galite sukurti daug išsamesnį ir vertingesnį archyvą.
Kai archyvas pradeda gyventi savo gyvenimą
Įdomiausia prasideda tada, kai jūsų archyvas tampa gyvas – kai žmonės juo naudojasi, atranda naujų dalykų, dalijasi savo atradimais. Staiga paaiškėja, kad ta nuotrauka, kurią manėte esant iš 1960-ųjų, iš tiesų padaryta 1958-ais. Kažkas atpažįsta savo senelį grupinėje nuotraukoje. Žurnalistas naudoja jūsų medžiagą straipsniui apie miesto architektūros kaitą.
Būkite atviri pataisymams ir papildymams. Istorija nėra užbaigtas dalykas – ji nuolat perrašoma, papildoma naujais faktais ir interpretacijomis. Jūsų archyvas turėtų būti gyvas organizmas, kuris auga ir keičiasi.
Matuokite ne tik kiekį, bet ir poveikį. Svarbu ne tik tai, kiek nuotraukų surinkote, bet ir kaip jos naudojamos. Gal kažkas atrado informacijos apie savo šeimos istoriją? Gal studentas parašė kursinio darbą naudodamasis jūsų medžiaga? Gal vietos savivaldybė panaudojo jūsų nuotraukas sprendžiant klausimą dėl istorinio pastato išsaugojimo?
Skaitmeninė erdvė leidžia Šiaulių istorijai pasiekti ir tuos, kurie gyvena toli nuo miesto. Emigrantai, jų vaikai ir vaikaičiai, kurie niekada nėra buvę Šiauliuose, bet nori sužinoti apie savo šaknis. Tyrėjai iš kitų šalių, studijuojantys Lietuvos istoriją. Visi jie gali tapti jūsų archyvo naudotojais ir net prisidėti prie jo papildymo.
Galiausiai, pats svarbiausias dalykas – jūs kuriate tiltą tarp praeities ir ateities. Tie dokumentai ir nuotraukos, kurie dabar guli dėžėse ir blanksta, po kelių dešimtmečių gali būti visiškai praradę. Skaitmenindami ir dalijdamiesi jais, užtikrinate, kad Šiaulių istorija nebus užmiršta, kad ateinančios kartos galės pamatyti, kaip gyveno jų protėviai, kaip atrodė jų miestas, kokios buvo jų problemos ir džiaugsmai. Tai nėra vien techninis darbas – tai atminties išsaugojimas ir perdavimas. O kas gali būti svarbiau už tai?