Kai kas nors ištaria „senieji Šiauliai“, dažniausiai laukiama nostalgiško atodūsio – buvę laikai, kai gatvės buvo tuščios, o kavinės kvepėjo kitaip. Bet aš čia rašau ne tam, kad glostyčiau nostalgijos jausmą. Man labiau įdomu, kodėl ta praeitis taip lengvai virsta legenda, kurioje beveik nebelieka vietos kritiniam žvilgsniui.
Pasikalbėjus su keliais senbuviais, greitai paaiškėja viena keista tendencija: kuo toliau įvykiai, tuo gražesni jie atrodo pasakojime. Sovietmečio Šiauliai – su visais deficitais, eilėmis ir cenzūra – kartais nuskamba kone kaip aukso amžius. Tai nereiškia, kad žmonės meluoja. Greičiau jie pasakoja per atminties filtrą, kuris nubraukia nemalonius kraštus ir palieka tik tai, kas šilta.
Kai pašnekesys virsta ritualu
Pastebėjau, kad tokie pokalbiai apie miesto praeitį dažnai vyksta pagal tą patį scenarijų. Pirmiausia – prisiminimai apie konkrečią gatvę ar namą, kurio jau nebėra. Paskui – apgailestavimas, kad „dabar viskas kitaip“. Ir galiausiai – tylus sutarimas, kad jaunimas nebesupranta, kas prarasta. Šis ritualas patogus, nes nereikalauja jokios analizės – tik emocinio atliepimo.
Bet jei imi kelti nepatogius klausimus – kodėl tada niekas nesistengė išsaugoti tų pastatų, kodėl miesto architektūra buvo aukojama „pažangos“ vardan – pokalbis dažnai apsitraukia gynybine banga. Atrodo, kad kritika čia netinkama, nes kalbame apie „šventus“ dalykus.
Ką iš tikrųjų reiškia „mums svarbu“
Frazė „viskas, kas mums svarbu“ skamba gražiai, bet praktiškai ji dažnai reiškia siaurą ratą temų: bažnyčia, saulės laikrodis, keletas pramonės įmonių, gal dar mokykla, kurioje mokėsi tėvai. Retai kas prisimena, pavyzdžiui, socialinę nelygybę tarp miesto rajonų ar tai, kaip sovietinė urbanistika sunaikino ištisus kvartalus be jokio gyventojų sutikimo. Tokie dalykai tiesiog neįeina į „svarbaus“ sąrašą, nes jie nepatogūs.
Ir čia slypi didžiausia problema – toks selektyvus prisiminimas kuria iškreiptą miesto paveikslą, kuriame nėra vietos konfliktams, klaidoms ar nesėkmėms. O be jų negalima suprasti, kaip miestas iš tikrųjų vystėsi.
Legendos, kurios nenori mirti
Yra ir smagesnė kritikos linija – patys pasakojimai dažnai prieštarauja vieni kitiems. Vienas senbuvis tvirtins, kad tam tikra gatvė buvo miesto širdis, kitas – kad ten niekada nieko svarbaus nevyko. Faktai susipina su troškimais, o istorija tampa tokia versija, kokia patogiausia pasakotojui.
Tai nebūtinai blogai – žmonių atmintis visada subjektyvi. Bet jei tokius pasakojimus imame kaip „tiesą apie miestą“, be jokio kritinio atstumo, gauname ne istoriją, o mitą. O mitas, skirtingai nei istorija, nemoko nieko naujo – jis tik kartoja patį save.
Vietoj gražaus atodūsio – šaltas kavos puodelis
Jei norime kalbėti apie senuosius Šiaulius sąžiningai, reikia mažiau jausmingumo ir daugiau nepatogių klausimų. Ne tam, kad sugriautume gražius prisiminimus, o tam, kad jie taptų tikresni – su šešėliais, prieštaravimais ir klaidomis, kurios irgi yra miesto dalis. Nostalgija be kritikos yra tik gražiai supakuotas užmarštis. O miestas, kaip ir žmonės, nusipelno geresnės atminties nei ta, kuri tik glosto ego.