Kai sveikinimas buvo daugiau nei žodžiai
Šiauliai – miestas su tokia giliai įsišaknijusia istorija, kad kartais net patys šiauliečiai nustebsta sužinoję, kiek daug buvo pamiršta. Kalbant apie šventinius papročius, čia tikrai yra ko paieškoti! Senoliai žinojo kažką, ką mes, skubančios eros žmonės, beveik visiškai praradome – kad sveikinimas yra ritualas, o ne formalumas.
Dar XX amžiaus pradžioje Šiaulių apylinkių žmonės per Kalėdas ir Velykas nesveikindavo vienas kito trumpu „linksmų švenčių” – tai būtų atrodę beveik įžeidžiamai. Sveikinimas turėjo formą, struktūrą, net tam tikrą scenografiją. Jaunesnysis pirmiausia lenkdavosi, o vyresnysis atsakydavo ilgesniu palinkėjimu, kuriame būtinai minėdavo šeimą, sveikatą ir – labai svarbu – žemę. Nes žemė Šiauliuose visada buvo gyvenimo pamatas.
Rankų paspaudimas, duona ir kiti ženklai
Vienas iš labiausiai žavinčių papročių – vadinamasis „šventinis rankų bučiavimas”. Ne romantinis gestas, o pagarbos išraiška: vaikai bučiuodavo tėvų rankas per Kūčias, o tėvai – perkryžiuodavo vaikų kaktas. Tai nebuvo sentimentalumas. Tai buvo susitarimas: mes esame šeima, mes einame toliau kartu.
Šiaulių krašto moterys per Velykas keisdavosi margučiais su labai konkrečia tvarka – pirmiausia su kaimyne, su kuria per metus galbūt net susipykdavo. Margutis buvo ne tik dovana, bet ir taikos ženklas. Geniali idėja, ar ne? Šventė kaip proga išspręsti tai, ką kasdienybė vis atidėliodavo.
Dovanos, kurios kažką reiškė
Jei manote, kad senoliai dovanodavo ką papuola – klystate, ir labai! Šiaulių regione gyvavo labai aiški dovanų hierarchija. Prasmingiausiomis buvo laikomos rankų darbo dovanos – ne todėl, kad neturėjo pinigų nusipirkti ko nors gražaus, o todėl, kad rankų darbas reiškė laiką. O laikas – tai vienintelis dalykas, kurio niekaip negalima atgauti.
Ypač vertintos buvo linų arba vilnos gaminiai – rankšluosčiai, kojinės, pirštinės. Kiekvienas toks daiktas turėjo savo simboliką: pirštinės reiškė, kad žmogus bus apsaugotas nuo šalčio ir vargo, rankšluostis – kad jo kelias bus švarus. Žmonės tai žinojo ir jautė. Gavęs tokią dovaną, žmogus negalvojo „o, dar vienos kojinės” – jis žinojo, kad kažkas praleido vakaras prie žvakės, galvodamas apie jį.
Maisto dovanos taip pat turėjo savo vietą – bet ne bet kokios. Šiaulių krašte per Kalėdas dovanoti duoną buvo ypatingas gestas. Ne šiaip kepinį, o specialiai šventėms keptą, papuoštą, kartais su įspausta saulės ar kryžiaus žyme. Tai buvo sakoma: „aš dalinuosi su tavimi tuo, kas svarbiausia.”
Kodėl verta prisiminti – ir galbūt grąžinti
Žinoma, niekas nesiūlo grįžti į praeitį ir apsimesti, kad gyvename XIX amžiuje. Bet kai pagalvoji apie tai, kaip šiandien sveikiname vienas kitą – dažnai kopijavimu iš interneto, automatiškai išsiųstu pranešimu, kurį gavėjas perskaito per tris sekundes ir pamiršta – senolių papročiai atrodo ne archajiški, o tiesiog… išmintingi.
Šiauliuose šiandien yra žmonių, kurie bando šiuos papročius atgaivinti – etnografai, bendruomenių lyderiai, tiesiog entuziastai, kurie supranta, kad tradicija nėra muziejaus eksponatas. Ji gyva tik tada, kai ją praktikuoji. Ir galbūt šiemet, prieš artėjančias šventes, verta išbandyti bent vieną seną gestą – galbūt iškepti duoną kaimynui, galbūt paskambinti vietoj žinutės, galbūt tiesiog pažiūrėti žmogui į akis sakant „linkiu tau gero”. Šiaulių senoliai žinojo: šventė prasideda ne nuo eglutės ar stalo, o nuo to momento, kai tikrai pamatai kitą žmogų.