Žiema Šiaulių krašte – tai ne tas metas, kai sportas savaime sustoja, nors dažnas taip ir galvoja. Užsuki į bet kurį vietinį klubą sausio viduryje ir pamatysi, kad žmonės ten yra, tik štai kaip jie ten atsiduria ir ką ten veikia – jau visai kitas klausimas.
Tie patys pasiteisinimai kiekvienais metais
Kalbėjausi su keliais treneriais iš miesto sporto klubų, ir visi jie sako maždaug tą patį – lapkritį treniruočių lankomumas krenta stačia galva. Tamsu, šalta, snigo ar ne – nesvarbu, žmonės tiesiog randa priežasčių nevažiuoti. Vienas treneris net juokėsi, kad spalį jam vaikų grupėje būna dvidešimt, o gruodį – aštuoni. Tai nėra kažkoks unikalus Šiaulių fenomenas, bet vietinė specifika vis tiek jaučiasi – čia žiemos ilgesnės ir niūresnės nei, tarkim, pajūryje, kur bent jau vėjas kažkiek pramankština galvą.
Ir čia iškyla pirmas klausimas, kurio niekas garsiai neužduoda: ar tikrai reikia kiekvieną žiemą iš naujo „atrasti” motyvaciją, ar tiesiog treneriai per silpnai dirba su žmonėmis šiuo periodu? Manau, dalis atsakomybės tenka ir klubams – jeigu programa žiemai nekeičiama, o tiesiog perkeliama į uždarą salę tokia pati kaip vasarą, nenuostabu, kad žmonėms nuobodu.
Salės vs. lauko treniruotės – amžinas ginčas
Vienas klubas, kuriame teko lankytis, laikosi principo – jokio bėgimo lauke, kai temperatūra žemiau -10. Kitas, priešingai, skatina bėgikus išeiti net esant gerokai šalčiau, tik su tinkama apranga. Kuris variantas teisingesnis? Sunku pasakyti, nes abu turi argumentų, tačiau man labiau imponuoja antrasis požiūris – juk žiemą treniruotis lauke yra ne tik įmanoma, bet ir naudinga, jei žinai, ką darai.
Problema ta, kad dauguma pradedančiųjų nežino. Jie ateina į klubą, mato, kad kiti bėga lauke -15 laipsnių šaltyje, ir bando kartoti be jokio supratimo apie sluoksniuotą aprangą ar kvėpavimo techniką. Rezultatas – peršalimas, nusivylimas, metimas.
Ką realiai daro vietiniai klubai
Praktikoje matosi keli modeliai. Vieni klubai tiesiog perkelia treniruotes į sporto sales – krepšinio, tinklinio salės tampa universaliomis erdvėmis bet kokiai veiklai, nuo bėgimo intervalų iki jėgos pratimų. Kiti investuoja į specifinę įrangą – bėgimo takelius, dviračių trenažerus, kad žmonės galėtų imituoti savo vasaros veiklą patalpose.
Yra ir trečias variantas, kuris man asmeniškai atrodo protingiausias, bet retai naudojamas – žiemą naudoti kaip progą stiprinti tas sritis, kurios vasarą lieka apleistos. Jėgos treniruotės, lankstumo darbas, techninių įgūdžių šlifavimas. Deja, dauguma klubų to nedaro sistemingai, nes reikia daugiau planavimo, o ne tiesiog „atkartoti tą patį, tik viduje”.
Patarimai, kurie realiai veikia (ir tie, kurie ne)
Internete pilna patarimų pradedantiesiems, bet dauguma jų bendri iki banalumo – „apsirenk šiltai”, „gerkis vandenį”, „nepamiršk apšilimo”. Iš pokalbių su treneriais išsirinkau keletą dalykų, kurie realiai svarbūs būtent Šiaulių krašto sąlygomis:
Pirma – sluoksniai svarbiau nei storis. Vienas storas švarkas dažnai blogiau nei trys plonesni sluoksniai, nes leidžia reguliuoti temperatūrą treniruotės metu. Antra – žiemą reikia ilgesnio apšilimo, ne trumpesnio. Raumenys šaltyje reaguoja lėčiau, ir jei skubi, rizikuoji trauma. Trečia, ir tai dažnai ignoruojama – šviesos trūkumas veikia motyvaciją labiau nei šaltis. Jeigu įmanoma, treniruotis geriau dienos metu, o ne po darbo tamsoje, nors suprantu, kad ne visiems tai realu dėl darbo grafiko.
Kas neveikia – bandymas priversti save daryti tą patį, ką vasarą, tik prastesnėmis sąlygomis. Tai kelias į nusivylimą ir traumas. Geriau sumažinti intensyvumą, bet išlaikyti reguliarumą, nei bandyti herojiškai kovoti su elementais ir po dviejų savaičių mesti viską.
Šalčio testas, kurio niekas neišlaiko iki galo
Tiesa ta, kad žiemos treniruotės yra tam tikras charakterio testas – ne todėl, kad taip romantiškai skamba, o todėl, kad atskleidžia, kas iš tikrųjų nori sportuoti, o kas tik sekė madą per vasarą. Šiaulių klubuose matosi ta pati tendencija kaip visur – žmonių lieka mažiau, bet tie, kurie lieka, dažnai treniruojasi nuosekliau ir su didesniu supratimu, ką ir kodėl daro.
Galbūt vietiniai klubai galėtų padaryti daugiau, kad palaikytų žmones per šį periodą – daugiau grupinių renginių, aiškesnės žiemos programos, mažiau tiesiog „ateik ir daryk tą patį, kas ir vasarą”. Bet galiausiai atsakomybė krenta ir ant paties sportuojančiojo – jei laukia, kol treneris ar klubas jį motyvuos kiekvieną tamsų gruodžio vakarą, greičiausiai jau pavasarį bus reikę pradėti viską iš naujo.