Kai pagalvoji apie Šiaulius, pirmiausia į galvą lenda dviratis. Tas geležinis žirgas, kuris čia niekada nebuvo tik pramoga ar sporto priemonė – jis buvo, ir tebėra, gyvenimo būdas. Bet norint suprasti, kodėl šis miestas taip įsimylėjo ratus, reikia pažvelgti giliau, į laiką, kai gatvės kvepėjo ne benzinu, o arklio prakaitu ir šviežiai nuplauto grindinio drėgme.
Kai miestas judėjo žirgo žingsniu
XIX amžiaus Šiauliai – tai ne tas šurmuliuojantis miestas, kurį pažįstame dabar. Tuomet judėjimas buvo lėtas, apgalvotas, kone ceremoningas dalykas. Vežimai su prekėmis riedėjo nuo turgaus iki turgaus, o pasiturintys piliečiai puikuodavosi savo karietomis, tarsi tai būtų ne transporto priemonė, o socialinio statuso deklaracija. Įdomu tai, kad jau tada miestiečiai skirstėsi į tuos, kurie turėjo galimybę judėti greičiau, ir tuos, kurie savo kojomis matavo kilometrus tarp namų ir darbo.
Šis skirstymas, sakyčiau, nė kiek nesikeičia laikui bėgant – jis tik persirengia naujais drabužiais. Dvidešimt pirmajame amžiuje tą pačią hierarchiją matome automobilių markėse, o anuomet ją nurodė arklio kailio blizgesys ar karietos apdaila.
Dviratis – ne prabanga, o būtinybė
Kažkur XX amžiaus pradžioje į miesto gatves įriedėjo naujovė – dviratis. Ir čia jau prasideda tikroji Šiaulių transporto istorija, ta, kuri iki šiol atsispindi miesto identitete. Šiauliečiai dviratį priėmė ne kaip modernų kaprisą, o kaip praktišką sprendimą kasdienei problemai – kaip greičiau nuvykti iš vieno miesto galo į kitą, kai nei automobilio, nei viešojo transporto sistemos dar nebuvo.
Sovietmečiu dviratis tapo dar svarbesnis. Ne kiekviena šeima galėjo įsigyti automobilį, tad „Ukraina” ar „Eriha” markės dviračiai buvo tikra prabanga, apie kurią vaikai svajojo, o tėvai taupė metų metus. Prisiminimai apie tai, kaip kaimynas parodydavo savo naują dviratį kieme, susirinkusiems vaikams žiūrint su pavydu ir susižavėjimu vienu metu – tai ne vien nostalgija, tai visos generacijos patirtis.
Autobusai, troleibusai ir laukimo menas
Viešasis transportas Šiauliuose vystėsi savitai, be ypatingo skubėjimo, kaip ir dera provincijos miestui, kuriame laikas tekėjo kitokiu ritmu nei sostinėje. Autobusų stotelės tapo savotiškomis miesto agoromis – vietomis, kur susitikdavo kaimynai, apsimesdavo nepastebėję vienas kito buvę bendraklasiai, o senolės aptarinėjo, kas ir kada praėjo pro šalį.
Laukimas stotelėje – tai visai savarankiška meno forma. Reikėjo mokėti tinkamai stovėti, žiūrėti į horizontą taip, kad atrodytų, jog transporto priemonė tuoj tuoj pasirodys, net jei žinojai, kad vėluoja mažiausiai dvidešimt minučių. Tas kolektyvinis nekantrumas, dalinamasis su nepažįstamais žmonėmis, kuriuo laiku vėluoja maršrutinis, buvo savotiška bendruomeniškumo apraiška, kurios šiandien, apsirūpinę išmaniaisiais telefonais su tikralaikiu transporto stebėjimu, jau nebepatiriame.
Kai ratai tapo miesto siela
Šiandien Šiauliai vadinami dviračių sostine, ir tai nėra tik marketingo trikas ar turistinis šūkis. Tai yra tiesiog istorijos logiška tąsa. Miestas, kuris visada ieškojo praktiškų sprendimų, kuris niekada nesivaikė prabangos vardan pačios prabangos, natūraliai atrado savo tapatybę dviejuose ratuose.
Bet iš tikrųjų kalba čia ne apie transporto priemones. Kalba apie tai, kaip miestas ir jo žmonės kartu mokosi judėti per laiką. Kiekviena karta perima ankstesnės patirtį, pritaiko ją prie savo galimybių ir poreikių, o galiausiai palieka savo pėdsaką – ar tai būtų arklio kanopos žymė ant grindinio, ar dviratininko takas, nutiestas per parką.
Ratas, kuris grąžina prie ištakų
Ir jei reikėtų šią istoriją apibendrinti viena mintimi, tai būtų štai kokia: transportas niekada nėra vien apie tai, kaip patekti iš taško A į tašką B. Jis apie tai, kaip mes, kaip bendruomenė, susitariame gyventi kartu, dalintis erdve, kentėti tas pačias nepatogumus ir džiaugtis tomis pačiomis mažomis pergalėmis – kai pagaliau atvažiuoja autobusas arba kai vėjas pučia į nugarą, o ne į veidą.
Senieji Šiauliai savo ratuose paslėpė daugiau nei tiesiog istoriją apie susisiekimo priemones. Jie paslėpė receptą, kaip miestas gali augti nepamesdamas savo žmogiškumo – lėtai, praktiškai, kartais net kuklai, bet visada su ta pačia pagarba tiek keliui, tiek tiems, kurie juo eina, važiuoja ar mina.